Pereiti prie turinio

Nejutau jiems neigiamų jausmų, ir netgi jai nepavydėjau. Po juo gulėjo ryškiai raudona megzta širdelė, kurią mama už siūlo kabindavo ant eglutės. Pažiūrėk, tėvai, kas laukia Marijos!

Peržengei ribą, patekai į kitą erdvę? Kai šokinėjantis nuo kelio ir atgal į kelią žvilgsnis aptiko neaiškios paskirties pastatą banguotomis belangėmis sienomis ir bokštu su siauromis angomis lyg šaudymui? Kai papietavai vienoje iš kavinaičių palei Kryžkalnį, tarkim, toje, kuri garsėja spurgomis, arba toje, kuri koldūnais?

Ne, visa tai dar žinomi, įprasti dalykai, tiesiog erdvėje išsiplėtusi rutina. Apie pasikeitimą galima kalbėti tik tada, kai kalbėti nebelabai norisi: kai nustatytose radijo stotyse šnypštimas ima gožti muziką, o už dar vienos kalvos transliacija apskritai nutrūksta ir tu išjungi imtuvą.

Kai pajunti nuovargį, kelionės nuovargį.

Document Information

Autostrada leidžiasi žemyn, daro nestaigų, platų vingį. Mašinos, viena prie kitos, nelyginant paukščių būrys. Sunkvežimio kormoranas, vienatūrių gervės ir lengvųjų strazdai: darnus mūsų pulkelis įšvilpia į mišką, ar ne čia ta vieta, kur keičiasi klimatas — iš jūrinio-žemyninio į grynąjį jūrinį?

Esi ne kartą patyręs: jeigu čia priekinį stiklą subombarduoja lašai, vadinasi, lis iki kelio pabaigos, o jeigu debesys prasisklaido, giedra bus ir tenai. Bet dabar kelionės tikslas tėra abstrakcija, užgožta pro juslių vartus garmančių dirgiklių — eismo situacijos, ženklų, pakelės vaizdų; padaryk tą fūrą, galiniame veidrodyje stebėdamas, kaip mašinų pulkelis keičia pavidalą, ištįsta, suyra, ar tu prarandi svorį bezdėdamas tos fūros dar viena fūra, uzbekiški numeriai, retas paukštis, bet dabar reikia grįžti į pirmą juostą, nes iš horizonto staiga materializavęsis limuzinas spaudžia, pakibęs ant užpakalio blizgina ilgosiomis — grįžti neskubant, vos sukčiojant vairą, kiek galima ilgiau tarp ratų leidžiant skiriamąją liniją, kad anas pasinervintų, negalėdamas šauti pirmyn į išsvajotą dominavimą, į baudos taškus, į skulptūrą prestižinėje kapinių vietoje.

Kadaise vairavimas buvo fizinis darbas — su rankena užvedinėti variklį, įsiręžus sukioti vairą, įkalinėti pavaras. Dabar užtenka bakstelti mygtuką, pajudinti svirtelę; turint autopilotą, netgi gazo spaust nebereikia.

ar tu prarandi svorį bezdėdamas

Bet protiniu jo taip pat nepavadinsi; turbūt teisingiausia būtų sakyti, kad tai refleksų darbas. Todėl pavargimas pirmiausia pasireiškia sulėtėjusia reakcija, apsunkusiomis akimis, nugaros ir kaklo sąstingiu; tarsi būtų užsikimšę nervai, kuriais signalai pasiekia smegenis ir gavę komandą keliauja atgal. Šįkart nuovargis eina stiprus. Oras priešakyje ima lietis, pleventi lyg virš ugnies, kažkas pasivaidena ir lygioj vietoj vos nededi ant stabdžių.

Pasvarstai, ar nevertėtų dar kartą sustoti. Nieko nepadarysi, kai esi miegojęs tik 2 x 2,5—3 valandas, tokia pusiausnūda, kai miegi, bet negalutinai, nes galvoje tebeslankioja kelios įkyrios mintys. Tada, naktį, pirmas dalykas, kurį įsisąmoninai, buvo užuolaidos, storos miegamojo užuolaidos. Juodas stačiakampis paryškėjusiais kraštais — tik paryškėjusiais, šviečiančiais nepavadintum.

Tada supratai antrą dalyką — kad tamsa traukiasi. Traukiasi tamsa, kuri turi visokių trūkumų, bet turi ir vieną didžiulį privalumą: ji paslepia laiką. Nes pabalę apribai nebepradings, o tik stiprės, plėsis, užims visą plotą, skelbdami, jog artėja diena su savo pribumbasais. Lauke pasigirdo bildesys. Tuk tuk, tuk tuk. Dieną jo nesigirdi, vakare irgi. Ar tu prarandi svorį bezdėdamas paryčiais, pačią tyliausią valandą: jei, aišku, tuo metu nemiegi.

ar tu prarandi svorį bezdėdamas

Prisiminei — važiuojat į pajūrį, močiutė iš laikraščio išvynioja kietai virtą kiaušinį, muša į staliuką, lupa, triaukšintis garsas — o paryčiais kažkurioje stotyje pažadina skardus garsiakalbis, lietuviškai ir rusiškai pranešantis apie ant tokio tai perono tokio kelio atvykusį tarpmiestinį traukinį.

Atsikėlei, nušlepsėjai iki svetainės spintos, kurioje laikai gėrimus, atidarei dureles, pastovėjai ir vėl uždarei. Nėjai į cerkvę, nors žinojai, kad tai reiškia, jog iki kėlimo likusias valandas tave užgrius neišmatuojamas kiekis laiko, laikas materialiausiu įmanomu pavidalu, suiręs į smulkias daleles, kurios savavališkai subyra į dar smulkesnes, sūkuriuojančias visur: priešais, po kojomis, aukštai virš galvos.

Kas atsitiko?

Nuorodos kopijavimas

Kas išderino mechanizmą, kuris turėtų veikti automatiškai: dieną kūnas juda, protas būdrauja, kol abu labu pavargsta ir atėjus vakarui užmiega? Kodėl anksčiau nei žadintuvas supypsi nerimas?

Yra visokių reikalų. Verti knygą apie vokiečių povandeninius laivus Antrajame pasauliniame. Vertimas užstrigo, eilėje laukia kiti. Į detales nesiplėskim. Pasirodo, trešinio humoro mėgėjas buvo pranašas: kažkas jiems pasidarė, ir jau kuris laikas ėjimą ar sėdimąsi lydi bjaurus diegimas.

Velniai žino. Dangų užtraukusi vienoda debesų masė, o pro plastikinius langus neprasiskverbia jokie garsai. Asfaltuota aikštė yra dar vienas debesis, gaubiantis mus iš apačios; toks jausmas, kad šią pavakarę pasaulis neteko amo.

Pamiršti kelėnus pavyksta tik atsigulus; užtat iš ryto, kai reikia tentang liekninanti arbata iš lovos, jie primena apie save, ir kaip reikiant. Bet ką tu čia girgždi, nendrele. Jau baigei ar dar turi nusiskundimų? Va taip pavardijus ir pasimato, kokio rimtumo tavo bėdos. Kokios tai palyginus smulkmenos.

Ne, apskritai tau einasi neblogai. Ir vėl apima apmaudas — dėl to, kad tokie niekai gadina gyvenimą. Einasi: gal čia šuo pakastas? Jei ar tu prarandi svorį bezdėdamas nors einasi, vadinasi, tai turi ir pabaigą. Ir ji gali nutikti bet kuriuo metu.

Jeigu nežinai, kada ji ateis, turi būti visada pasiruošęs. Ramiausia valanda — pavojingiausia valanda. Pats nevisiškai supranti šitą logiką, bet verčiau nesileisti į svarstymus, kad neįsisuktų sūkurys. Didžiausia bėda, ko gero, yra pati nemiga.

Naršymo meniu

Ji grąžina, ką dieną pamiršai ar nustūmei šalin, ji viską iškreipia, musę paverčia drambliu, bet su musės kojom. Kodėl, einant į parduotuvę, klevai girgždėjo tarsi kelėnų sąnariai? Kodėl Alius neišverčia knygos apie povandeninius laivus? Kodėl pasaulis daugiau nieko nedaro, tiktai kenkia?

Nemigos neįveiksi jokiomis pastangomis. Ji praeitų tik nieko nedarant, tik išjungus valią; bet kaip ją išjungti, jei nuolat galvoji: noriu užmigti, noriu užmigti, kodėl neužmiegu?

Laurynas Katkus Archives – metai

Štai mintys nuklydo į šalį, prisiminei kažką malonaus, pradėjai matyti gražius vaizdus ir tave pradėjo semti atsipalaidavimas; sąmonė ėmė siaurėti, trauktis į tašką nelyginant lempinis televizorius, jau beveik sutapo su savim… tik bac! Tada išsigąsti, kad nebeužmigsi ne tik dabar, bet jau niekad.

Net ir po mirties. Žinia, galima patraukti avarinį stabdį. Tačiau anksčiau ar vėliau tai atsisuka antru galu, turi susimokėti ir pripažinti, kad nemiga gavo, kas priklauso. Prabudus po migdomųjų, savijauta buvo šlykštesnė nei vemiant; galvoj netilpo, kad tokių būsenų išvis esama pasaulyje.

Todėl, nepaisant nieko, manai, kad pasielgei teisingai, kai betarpiškoje praeityje, nutolusioje nuo dabarties jau per kelis šimtus kilometrų, atsilaikei prieš pagundą ir uždarei cerkvės duris. Bet ar spausdamas vairą, raivydamasis ir į šalis sukiodamas galvą, kad pažvalėtum, ar lėkdamas į rūškana marška be prošvaisčių užtrauktą dangų — vadinasi, toks neišraiškingas jis bus ir tenai — tiki, kad melancholija išsisklaidys? Ar tiki, kad kurortas tave išgydys?

Kad padės senovinė priemonė, kurią kai kurie vadina oro, kai kurie — smėlio pilių statymu? Kitoje kelio pusėje — sustojęs eismas, kamštis.

Kai liovėsi juoktis, Ievos skruostus buvo išvagoję juoko ašarų upeliai. Aš netgi pavydžiu tau sugebėjimo nuolat įsivelti į keistus, neįtikėtinus, nelauktus įvykius. Tai, kas niekuomet nenutinka man ir daugeliui mano pažįstamų, nuolat nutinka tau. Tavo gyvenimo niekas negalėtų pavadinti nuobodžiu.

Viena lengvoji, pametusi buferį, stovi skersa, kita užlėkė ant skiriamosios juostos žolės. Mūsų vairuotojas vis dar nepripranta, kad ilgojo savaitgalio pabaigoj ne jis vienas grįžta į didmiesčius, vis dar, atsidūręs autostradoje, paspaudžia gazą iki dugno… Bet šįkart, atrodo, nieko rimto, jau atvykus ir policija, vienas pareigūnas šnekasi su įvykio dalyviais bedžiaugsmiais veidais, kitas matuoja pėdsakus. Ot nepasisekė, apgaili pasibučiavusius ir kitus, priverstus stoti, mirksint avarinėmis šviesomis, ir laukti, tuo tarpu kai tavo pusėje tįsta plynas asfaltas; pasirodo, kai kada ir tuštuma yra gėris.

Ana Barbora - Likimo Burtai | PDF

Periferiniu žvilgsniu užkabini spūsties gale staigiai stabdančią fūrą, iš jos ratų parūkstantį juodų dūmų kamuolį, ir nors iki tavęs neatsklinda joks garsas, susirauki ir siulpteli lūpomis. O štai, pagaliau tasai viadukas, ta daugiaaukštė inžinerijos šventovė! Analogų neturintis šalies kelininkų pasiekimas! Tikra amerikietiška didybė!! Kas jau čia tokio ypatingo… — Pasiteisinimui gali pasakyti tik tiek: tau pasirodė, jog kelias pametė pabaigą.

Ir ne bet koks, o visų kelių kelias A1. Galva, nuo kurios pradėjai, buvo, nugarkaulis, ir dar koks, yra, o uodega dingo. Bajeris žinomas, bet kas iš to. Nors spidometras rodo tą patį skaičių, mašina juda lėčiau, lyg jai galiotų jau tik reliatyvumo dėsniai. Asfaltas, atitvaros, kilometrai — vangūs ir leisgyviai. Laukai aplinkui irgi nuščiuvę. Niekur nė kalvelės, nė daubos, prasieita kaip su gulsčiuku.

Uploaded by

Ne juokas šitaip viską išploti, nulyginti! O kas, jeigu kažkurioje vietoje nuėmė per daug? Kas, jei ten atsiras įtrūkimas ir kraštas perlūš? Ar namai ir mašinos ims čiuožti link vandens?

ar tu prarandi svorį bezdėdamas

Ji tiesiog krenta, nesustodama, tai pavojinga, baisu! Ta Minsko Neminsko upė. Ta berazumė nemiga. Tuojau kaip amerikietiškuose kalniukuose užlėksi į kažkurį jo aukštą — tikėkimės, kad tai viršutinis, virš kurio tik dangus — ir pusiausvyros taške išvysi uosto kranus ir kaminus tiesą sakant, labiau nujausi, nei išvysi. O paskui — ūūūū nuo kalniuko atgalios. Ir būtent čia, šitam gelžbetonio kaspine, pirmą kartą pajunti tai, kas išvaiko pamėkles, kas nepaleidžia ir lydi stiprėdamas: kad tu artiniesi ir prie tavęs artėja kitas, svetimas gaivalas.

Per savo išsitęsusį gyvenimą matei nemažai vandenų ir jūrų, bet niekur kitur nesi patyręs tokios susitikimo paslapties. Pirmiausia ji apsireiškia per aplinkui, traukiantis ir dingstant įprastiniams dalykams. Mažėja žalios spalvos ir mažėja juodos, mažėja žydėjimo ir vešėjimo, riebalų ir puvimo, mažėja vabzdžių ant stiklo ir kvapų.

Tad kelias dienas jis nekreipė dėmesio į monetos sprendi­ mą ir tiesiog vežiojosi mašinoje dulkių siurblio žarną. Vakarais jis žvelgdavo pro priekinį stiklą į bekraštį dangų, ir jį apimdavo nu­ valkiotas suvokimas, koks jis menkas visatoje, mažytis ir be šak­ nų. Jis pagalvojo, kokią žymę paliktų pasaulyje, jei pranyktų, ir ta žymė atrodė nepastebima, per maža, kad apskaičiuotum. Ir visą laiką siurblio žarna lyg milžiniškas suglebęs pimpalas gulėjo ant užpakalinės sėdynės, pašiepdama jo tykią bai­ mę, kvatodama iš jo balandiškų žingsnelių budelio link, vaipyda- masi iš jo bejėgiško neryžtingumo. O gruodžio 29 dieną jis nuėjo pas savo seną draugą Samadą Miahą Ikbalį.

Nupūtė vėjas?