Dr pirmasis svorio metimas hiram ga,

Žingsnis po žingsnio traukiausi atbulas, negalėdamas atitraukti akių nuo skliauto rakto - per trumpą ten praleistą laiką gerai įsidėmėjau kelią, o didžiuliai metaliniai skliautai abiejose pusė­ se buvo pakankamai įspūdingi, kad, sekdamas akies krašteliu, galėčiau pagal juos orientuotis. Todos os direitos reservados a Portal do Médico Ltda. O tas metų aparatas puvimo fermentacijai tirti - ar ne puiki aliuzija į dvokiančius Demiurgo benkartus? Pagaliau, metais, apsistota čia, sutrumpintas lynas ir palengvintas rutulys. Tarnautojų darbo laikas nesibaigia uždarius muziejų lankytojams.

Ant ilgo, prie choro skliautų pritvirtinto lyno kabantis rutu­ lys siūbavo plačiai, su monotoniška didybe.

Žinojau, o ir kiekvienas, pakerėtas šio liūliuojančio lingavi­ mo, neišvengiamai būtų supratęs, kad švytavimo periodas pri­ klauso nuo dr pirmasis svorio metimas hiram ga tarp lyno ilgio kvadratinės šaknies ir skai­ čiaus n, kuris, iracionalus žemiškajam protui, dieviškojo pro­ to galia susieja visų įmanomų apskritimų ilgį su jų skersme­ niu, o rutulio kelio nuo vieno ašigalio iki kito laikas tampa mįslingo sąmokslo tarp mažiausia su laiku susijusių dydžių pa­ sekme: tvirtinimo taško vienybės, abstraktaus dydžio dvejy­ bės, skaičiaus prigimties trejybės, slaptojo šaknies kvadrato, apskritimo tobulybės.

Vario rutulys blausiai švytėjo, atspindėdamas pro langus pra­ siskverbusius paskutinius besileidžiančios saulės spindulius. Jei, kaip kadaise, jis būtų galėjęs liesti ant choro grindų paskleistą drėgną smėlį, sulig kiekvienu svyravimu paliktų jame brėžį, kuris dėl nuolat ir kas akimirką kintančios švytavimo krypties plistų, leisdamas nuspėti spindulinę judesio simetriją - lyg ske­ leto, magiškojo penkiakampio, žvaigždės, mistinės rožės.

Ar­ ba primintų beribės dykumos smėlyje nesuskaičiuojamų kla­ joklių karavanų pėdų įspaustą pasakojimą - lėtos, tūkstant­ metės migracijos istoriją. Gal taip į savo keliones iš Mu konti­ nento pajudėjo atlantidai; užsispyrusiai, apsėstai klajoję nuo Tasmanijos iki Grenlandijos, nuo Ožiaragio iki Vėžio, nuo Prin­ co Edvardo salos iki Svalbardo.

Rutulys glaustai atkartojo tai, ką jie darė tarp vieno ir kito ledynmečio, o gal tebedaro ir šiandien, kartą tapę Viešpačių pasiuntiniais; gal kažkur tarp Samoa ir Naujosios Žemės rutulys, pakibęs pusiausvyroje, lie­ tė Agartą - Pasaulio centrą. Tą akimirką, birželio dvidešimt trečiosios ketvirtą valandą popiet Švytuoklė, stabtelėjusi švytavimo plokštumos pakrašty­ je, tingiai krito centro link, kad, pusiaukelėje įgavusi naujų jė­ gų, vėl narsiai pultų jos slaptąjį likimą lemiančių galių kvadratą.

Jei nepaisydamas laiko tėkmės būčiau likęs žiūrėti į tą paukščio galvą, strėlės smaigalį, apverstą šalmą, tarp iškreipto apskriti­ mo priešingų taškų erdvėje brėžiantį įstrižaines, būčiau tapęs iliuzijos pinklių auka, nes Švytuoklė būtų mane įtikinusi, jog svyravimo plokštuma, per trisdešimt dvi valandas apsukusi ra­ tą, grįžta į išeities tašką nubrėžusi suplotą elipsę, besisukančią apie savąjį centrą tolygiu kampiniu greičiu, proporcingu platu- mos sinusui.

Kaip ji judėtų, jei tvirtinimo taškas būtų Saliamo­ no šventyklos kupolo centre? Gal tamplieriai bandė ir ten.

Gal tai nekeičia nei skaičiavimų, nei rezultato. Gal Saint-Martin- des-Champs vienuolyno bažnyčia ir buvo tikroji Šventykla.

Jungtinės Amerikos Valstijos - Unijapedija

Šiaip ar taip, tobulas bandymas Įmanomas tik Ašigalyje, vie­ nintelėje vietoje, kur tvirtinimo taškas būtų Žemės sukimosi ašies tąsoje ir kur Švytuoklė apsuktų savo ratą per dvidešimt keturias valandas. Tačiau nei šis nukrypimas nuo Dėsnio, kurį Dėsnis, be kita ko, numatė, nei pažeistas aukso saikas nemenkino šio stebuk­ lo.

Žinojau, kad Žemė sukasi, o aš - su ja, o Saint-Martin-des- Champs bažnyčia ir visas Paryžius - su manimi, ir visi mes su­ komės po Švytuokle, kuri iš tikrųjų niekada nekeitė savo judė­ jimo plokštumos krypties, nes ten, aukštai, virš jos tvirtinimo vietos, idealioje begalinėje lyno tąsoje į pačias tolimiausias ga­ laktikas, buvo amžiams sustingęs Taškas.

Žemė sukosi, bet toji vieta, kur pritvirtintas lynas, buvo vie­ nintelis stovintis Visatos taškas. Todėl ne tiek į žemę krypo mano žvilgsnis, kiek ten, aukš­ tyn, kur slypėjo visiškos rimties paslaptys. Švytuoklė man liu­ dijo, kad visuotiniame judėjime - Žemės rutulio, Saulės siste­ mos, ūkų, juodųjų skylių ir visų didžiosios kosminės emanaci­ jos vaikų, nuo pirmųjų eonų iki klampiosios materijos, - tik jis vienas stovėjo nelyginant ramstis, varžtas, idealusis guolis, lei­ džiantis Visatai suktis aplink save.

1. Geriausias būdas sulieknėti vartojant varfariną

Dabar ir aš galėjau džiaug­ tis šiuo aukščiausiu potyriu, aš, kuris, nors judėjau su kiekvie­ nu ir visais kartu, tačiau galėjau žvelgti į Tą, Kuris Rimtyje, į Uolą, Garantą, į Skaistųjį Rūką, kuris nėra kūnas, neturi at­ vaizdo, formos, svorio, kiekybės nei kokybės, nemato, negir­ di, nejaučia, nėra vienoje vietoje, laike nei erdvėje, nėra dva­ sia, protas, vaizduotė, nuomonė, skaičius, tvarka, matas, sub­ stancija nei amžinybė, nėra nei šviesa, nei tamsa, nėra klaida ir nėra tiesa.

Nugirdau trumpą, vangų pokalbį tarp akiniuoto vaikino ir mer­ ginos, kuri, deja, buvo be akinių. Pagaliau, metais, apsistota čia, sutrumpintas lynas ir palengvintas rutulys.

Document Information

Ji ka­ bo iš tos skylės kryžmės viduryje. Kadangi tvirtinimo taškas ne­ juda Taigi negali ir suktis. Jei taškas neturi apimties, jis negali judėti nė pats aplink save. Jis neturi net savęs Taip yra, patinka tau ar nepatinka. Virš jos galvos buvo vienintelis nejudantis Visatos taškas, vienintelis prieglobstis nuo pantu rhei prakeikimo, o ji manė, kad tai - ne jos, o Jo reikalas.

Porelė nuėjo, jis - apsi­ skaitęs, nešinas kažkokiu vadovu, atėmusiu galimybę gėrėtis, ji - apatiška, neprieinama galybės dvelksmui, abu - neįsiminę sukrečiančios šio susitikimo - pirmo ir paskutinio - su Vienu, En-sof, Neapsakomu, patirties.

Kaip nepulti ant kelių prieš tikrumo altorių? Aš žiūrėjau pagarbiai ir baimingai. Tą akimirką neabejojau, kad Jakopas Belbas neklydo.

Навигация записи

Klausydamas jo kalbų apie Švy­ tuoklę, įsiaudrinimą priskirdavau tiems estetiniams svaičioji­ mams, tam beformiam vėžiui, kuris jo sieloje įgavo formą ir žingsnis po žingsnio, nepastebimai pavertė žaidimą tikrove. Bet jei jis neklydo dėl Švytuoklės, gal ir visa kita - Planas, Vi­ suotinis sąmokslas - yra tiesa, o aš neapsirikau atvykęs čia va­ saros saulėgrįžos išvakarėse.

Jakopas Belbas nebuvo beprotis, tiesiog žaisdamas, Žaidimu jis atskleidė tiesą. Tačiau Dieviškosios galios potyris negali ilgai tęstis, nesu­ maišydamas proto. Todėl pabandžiau nukreipti žvilgsnį, akimis sekdamas linkį, kuris nuo pusračiu sustatytų kolonų kapitelių kilo spynos link išilgai skliauto nerviūrų, atkartodamas paslaptį smailiosios ar­ kos, paremtos nebuvimu ir aukščiausia statine apgaule, vertu­ sios įtikėti, kad kolonos skliauto griaučius stumia aukštyn, šie, atstumti rakto, įsmeigia kolonas į žemę, o skliautas yra kartu viskas ir niekas, tuo pat metu pasekmė ir priežastis.

Netrukau suprasti, jog žavėtis tik skliautu ir nepaisyti nuo skliauto paki­ busios Švytuoklės tolygu susilaikyti gurkštelėti iš šaltinio, kad vėliau pasigertum iš versmės. Saint-Martin-des-Champs bažnyčios choras egzistavo vien to­ dėl, kad Dėsnis leido egzistuoti Švytuoklei, o šioji egzistavo todėl, kad egzistavo choras. Nepabėgsi nuo vienos begalybės, nepribėgdamas kitos, pagalvojau; nepabėgsi nuo tapataus, ti­ kėdamasis susilpninkite išmanias apžvalgas skirtinga.

Žingsnis po žingsnio traukiausi atbulas, negalėdamas atitraukti akių nuo skliauto rakto - per trumpą ten praleistą laiką gerai įsidėmėjau kelią, o didžiuliai metaliniai skliautai abiejose pusė­ se buvo pakankamai įspūdingi, kad, sekdamas akies krašteliu, galėčiau pagal juos orientuotis.

Išilgai navos atatupstas slinkau durų link, virš mano galvos vėl pakibo tie grėsmingi priešistori- niai paukščiai su nusišėrusiais metaliniais karkasais, tie klastin­ gi žiogai, mįslingos jėgos valia nukarę nuo šios navos skliautų. Juos suvokiau kaip mokslines metaforas, nepalyginti reikšmin­ gesnes ir prasmingesnes, nei to norėta siekiant didaktinių tiks­ lų.

Juros periodo vabzdžių ir roplių skrydis - ilgų migracijų ale­ gorija, kurią Švytuoklė glaustai pasakoja Žemei, archontai, iškreiptos emanacijos: prieš mane ilgais archeopteriksų snapais leidosi Brego, Blerio, Enö aeroplanai ir Diufo sraigtasparnis. Taip įeinama į Paryžiaus menų ir amatų muziejų, per aštuo­ nioliktojo amžiaus kiemą patenkant į senąją vienuolyno baž­ nyčią, įsiterpusią į vėlesnių laikų ansamblį taip, kaip kažkada ji pati buvo įterpta į senąjį vienuolyną.

Jos viduje tiesiog ap­ stulbina sąmokslas, sulyginantis aukščiausiąjį dangiškųjų skliautų ir chtoniškąjį naftos rijikų pasaulius.

Žemai driekėsi automobilių, dviračių ir garo mašinų istori­ ja, aukštai grėsmingai sklandė pirmieji lėktuvai. Vieni daiktai buvo sveiki, nesuirę, nors apsilupinėję ir laiko pakąsti.

Visi jie toje dviprasmėje perpus elektros ir dienos jei atsiranda riebalų netekimas atrodė tar­ si su patina, lyg padengti senoviniu smuiko laku.

6packo paslaptis

Kitų tebuvo skeletai, mercedes mj shahs svorio metimas, rankenų strampai, nebyliai grasinantys ne­ apsakomomis kančiomis: netrunki išvysti save, prirakintą kan­ kinimų lovoje, kurios dalys gali judėti ir taršyti tavo kūną, kol prisipažinsi. Už šių senų, kadaise judrių, o dabar sustingusių daiktų su­ rūdijusiomis sielomis, grynų technologinio dr pirmasis svorio metimas hiram ga žen­ klų, išrikiuotų lankytojų pagarbai, prie kurių kairėje budėjo Laisvės statula - sumažintas modelis tos, kurią Bertoldis su­ kūrė naujajam pasauliui, o dešinėje - Paskalio statula, vėrėsi choras, kur Švytuoklės siūbavimą vainikavo karščiuojančio lieknėjimo studijos tomologo sapnas: žnyplės, žandikauliai, čiuptuvėliai, ryklės, sparnai, letenos - kapinynas mechaninių lavonų, kurie visi ga­ lėjo pradėti veikti vienu metu: magnetai, vienfaziai transfor- matoriai, turbinos, konverterių blokai, garo mašinos, dinamos.

Tolumoje, už Švytuoklės, pasaže, matėsi asirų, chaldėjų, kar­ taginiečių stabai - didžiuliai Baalai su kažkada liepsnojusiais pilvais, Niurnbergo mergelės apnuogintomis dygiomis nuo vi­ nių širdimis - likučiai to, kas kadaise buvo aeroplanų varik­ liai, - nuostabus Švytuoklę garbinti sustingusių šventųjų figū­ rų vainikas, tarytum Proto ir Šviesos vaikai būtų pasmerkti amžinai saugoti tą Tradicijos ir Išminties simboli.

Te nuobodžiaujantys turistai, sumokėję į kasą devynis fran­ kus, o sekmadieniais atėję nemokamai tiki, kad senieji devy­ nioliktojo amžiaus ponai nuo tabako pageltusiomis barzdo­ mis, purvinomis suglamžytomis apykaklėmis, juodomis pete­ liškėmis, uostomuoju tabaku dvokiančiomis kelnėmis, rūgš­ čių nuėstais pirštais ir akademinio pavydo išėstais protais, tos juokingos šmėklos, vieni kitus vadindavę cher maître, išrikiavo tuos daiktus po šiais skliautais vedami dorybingo noro juos parodyti, siekdami patenkinti liberaliųjų ir radikaliųjų mokes­ čių mokėtojų lūkesčius, trokšdami pagerbti atsitiktinumo ir pažangos stebuklus.

Ne, Saint-Martin-des-Champs sumanyta pirma kaip vienuolynas, o vėliau kaip revoliucijos muziejus, slapčiausių mokslų antologija, o tie lėktuvai, savaeigės maši­ nos, tie elektromagnetiniai skeletai buvo čia, kad užmegztų pokalbį, kurio formulės dar nepajėgiau apibrėžti. Ar gali būti, kad tik aš - aš, Jakopas Belbas ir Diotalevis - intuityviai atskleidėme tiesą?

Gal šį vakarą į tą klausimą man bus atsakyta - tereikia likti muziejuje po jo uždarymo ir su­ laukti vidurnakčio.

Nežinojau, pro kur Jie įeis, tik įtariau, kad viena iš Paryžiaus kanalų tinklo atšakų jungia kažkurią muziejaus vietą su kuria nors miesto vieta, gal greta Porte-St-Denis, tačiau buvau tik­ ras, jog išėjęs tuo keliu čia nebesugrįšiu.

Todėl privalėjau pasi­ slėpti ir likti viduje. Pabandžiau išsivaduoti iš vietos kerų ir pažvelgti į navą šal­ tai, be jausmų. Nebeieškojau apreiškimo, troškau žinių.

Ant ilgo, prie choro skliautų pritvirtinto lyno kabantis rutu­ lys siūbavo plačiai, su monotoniška didybe. Žinojau, o ir kiekvienas, pakerėtas šio liūliuojančio lingavi­ mo, neišvengiamai būtų supratęs, kad švytavimo periodas pri­ klauso nuo santykio tarp lyno ilgio kvadratinės šaknies ir skai­ čiaus n, kuris, iracionalus žemiškajam protui, dieviškojo pro­ to galia susieja visų įmanomų apskritimų ilgį su jų skersme­ niu, o rutulio kelio nuo vieno ašigalio iki kito laikas tampa mįslingo sąmokslo tarp mažiausia su laiku susijusių dydžių pa­ sekme: tvirtinimo taško vienybės, abstraktaus dydžio dvejy­ bės, skaičiaus prigimties trejybės, slaptojo šaknies kvadrato, apskritimo tobulybės. Vario rutulys blausiai švytėjo, atspindėdamas pro langus pra­ siskverbusius paskutinius besileidžiančios saulės spindulius.

Bu­ vau įsitikinęs, kad kitose salėse vargu ar rasiu priedangą nuo prižiūrėtojų akių jų darbas - uždarant muziejų patikrinti vi­ sas sales, kad jose neprisiglaustų koks vagisbet ar tam ge­ riausia vieta nebuvo ši nava, pilna visokiausių mašinų?

Gy­ vam prapulti bedvasėje mašinoje Žaidimų jau žaidėme gal net per daug, kodėl nepabandžius ir šito? Drąsiau, tariau sau, pamiršk Išmintį - ieškok pagalbos Moksle. Turime įvairių ir įdomių Laikrodžių, taip dr pirmasis svorio metimas hiram ga tokių, kurie sukelia Alter­ natyvius Judesius Mano sūnau, štai tokie yra Saliamono Namų turtai.

Rawley, Londonas,p. Privalėjau žaisti nepra­ rasdamas ironijos, kaip iki šiol, nesileisti įtraukiamas. Buvau muziejuje, reikėjo elgtis ypač bukliai ir apdairiai. Vėl perėjau salę: Laisvės statula kilo aukštyn éclairant le monde ant beveik dvimetrinio cokolio, sumanyto kaip laivo nosis su smailiu rostrų. Jame buvo lyg sarginė, iš kurios galė­ jai pro iliuminatorių gėrėtis Niujorko įlankos diorama.

4 Комментарии

Vi­ durnaktį - puikiausia apžvalgos vieta, nes nematomas būtum galėjęs stebėti chorą kairėje ir navą dešinėje, už nugaros sau­ gomas didžiulės akmeninės Gramo skulptūros, iš savotiško transepto žiūrinčios į kitus koridorius, tačiau dienos šviesoje be vargo matėsi, ar viduje kas nors yra, ir doras prižiūrėtojas išėjus lankytojams, prieš užrakindamas duris, sąžinei nuraminti būtinai žvilgtelėtų vidun.

Laiko turėjau nedaug - pusę šešių muziejus bus uždarytas. Skubėjau dar sykį apsižvalgyti. Ne, dabar, leidžiantis sutemoms ir pro pilkėjančius langus smelkiantis dr pirmasis svorio metimas hiram ga blausesniems šviesos spinduliams, vėl pabūgau slėptis tarp šių mechaninių gyvūnų, bijodamas vėliau savo elektrinio žibintuvėlio šviesoje vėl išvysti juos, atgijusius tamsybėse, šnopuojančius sunkiu požemių al­ savimu - vien oda neaptraukti kaulai ir viduriai, - girgždan­ čius, aptiškusius dvokiančiomis tepaluotomis seilėmis.

Šioje parodoje, kuri man rodėsi vis nešvankesnė - su dyzelio varpo­ mis, turbinų makštimis, neorganinėmis gerklėmis, kažkada spjaudžiusiomis, o tą naktį gal ir vėl pradėsiančiomis spjaudy­ tis liepsna ir garais, šnypšti, o gal suktis lyg elniaragiai, tarškė­ ti tarsi cikados - kaip būčiau galėjęs išgyventi tarp šių skeleti- nių grynai abstraktaus funkcionalumo išraiškų, šitų vaiduok­ lių, gebančių sutraiškyti, sukapoti, sugadinti, suraikyti, susuk­ ti, suvažinėti, susprogdinti, suryti, suskaidyti, įtraukti, konver­ tuoti dažnius, transformuoti energiją, įsukti smagračius?

Kaip būčiau galėjęs atsilaikyti prieš tuos Pasaulio Viešpačių sukurs- tytus beprasmius mechanizmus, požemių šeimininkų stabus, turėjusius byloti kūrimo klaidą? Reikia eiti iš čia, reikia eiti, tai - pamišimas, mane įtraukė žaidimas, atėmęs protą Jakopui Belbui, mane, kuris niekuo netiki Nežinau, ar pasilikdamas tą vakarą pasielgiau teisingai.

• Umberto - Eco. .Fuko - svytuokleLT | PDF
• Papilomos lipo, kaip padidinti imunitetą

Priešin­ gu atveju šiandien žinočiau tik istorijos pradžią, be pabaigos. Arba nebūčiau vienas čia, ant šios kalvos, klausydamas tolimo šunų lojimo slėnyje ir svarstydamas, ar tai tikrai buvo pabaiga, ar pabaiga dar tik turi ateiti.

Nutariau nesustoti.

Uploaded by

Iš bažnyčios išėjau pro Gramo skulptūrą ir pasukau kairiuoju koridorium. Patekau į traukinių skyrių, kur spalvoti garvežių bei vagonų modeliai atrodė lyg taikūs žaisliukai iš Gausybės šalies, Madurodamo, Mažosios Italijos Jau apsipratau su ta baimės ir pasitikėjimo, siaubo ir susižavė­ jimo kaita ar tai ne ligos požymis?

Esu technikos muziejuje, tikinau save, gal kiek slogi, bet padori vieta, nepavojingų mirčių karalystė, juk pažįsti muzie­ jus, Džokonda, toji dvilytė pabaisa, Medūza vien tik estetams, dar nieko neprarijo, juo labiau tavęs nepraris Vato mašina, galėjusi įbauginti vien osianiškos ar neogotiškos dvasios aris­ tokratus, atrodanti tokia patetiškai kompromisinė, funkcio­ nalumo ir korintiškos elegancijos įsikūnijimas; rankenėlė ir kapitelis, katilas ir kolona, ratas ir timpanas.

Net iš toli Jako- pas Belbas bandė įvilioti mane į haliucinacijų pinkles, pražu­ džiusias jį patį. Reikia elgtis kaip mokslininkui, tariau sau. Ar vulkanologas sudega nelyginant Empedoklis? Freizeris bėga mišku, medžiojamas Nemi? Nagi, tu esi Semas Speidas, ge- rai? Tau tereikia išaiškinti nusikaltimą - toks amatas.

Nukreipimus čia:

Tavo my­ limoji turi mirti dar prieš pabaigą, geriausia - nuo tavo ran­ kos. Sudie, Emilija, buvo gera, bet esi tik beširdis robotas.

Transporto koridorius baigėsi Lavuazjė atriumu su dr pirmasis svorio metimas hiram ga laiptais, vedusiais į viršutinius aukštus. Tos pasieniais išrikiuotų vitrinų eilės, tas lyg alchemijai skir­ tas altorius viduryje, toji civilizuotos septynioliktojo amžiaus makumbos liturgija buvo ne atsitiktinis rinkinys, o simbolinė gudrybė. Pirmiausia - veidrodžių gausa. Jei patalpoje yra veidrodis, tikiesi pamatyti jame savo atvaizdą - tai natūralu.