Pereiti prie turinio

Laukuose ir namuose tuštumos jausmas. Praėjo šiek tiek laiko, kaip matote, būčiau pasiėmęs kokį nors šturmaną, o net ne kapitoną Buvo tamsu, lynojo lengvas lietus.

Šio kruvino m. Kiekvienas tikėjosi pasilikti paskutinis. Gimnazistai prasitarė, kad šios dienos bėgyje visi išvesti vyrai buvo sušaudyti.

Tik pačioje pabaigoje, kai visi jo gentainiai jau buvo Kita, Zundelio Lunco daržinė, buvo netoli Kelmės miesto centro. Tarp jų buvo ir liudytojas Jakovas Zakas. Gimnazijos kieme stovėjo keturi vežimai pakrauti likusiais po skerdynių daiktais. Jiems liepė iškrauti vežimus ir sunešti jų mylimų tėvų, motinų, brolių ir seserų daiktus į gimnazijos rūsį.

Jakovas atpažino savo tėvo švarką ir apsiaustą, taip pat ir kitų žydų drabužius. Iškraunant vežimus, atvažiavo ir patys lietuviai, kurie visą dieną šaudė žydus. Jų marškinių rankovės buvo užraitytos, o rankos, drabužiai ir batai - kruvini. Kieme stovėjo šulinys, prie kurio jie prausė savo veidus, plovė rankas, batus. Vandens balos aplink šulinį buvo raudonos nuo kraujo. Po to kai belaisviai sunešė visus daiktus į rūsį, juos parvarė atgal į Gydytojas Leiba Kaganskis lagerį. Prie šulinio Jakovas matė visus pažįstamus lietuvius iš Kelmės, kurie dalyvavo žudynėse.

Visi buvo girti. Jie didžiuodamiesi skelbėsi, kad tik prieš kelias valandas baigė Vaiguvos žydų šaudymą, tų kuriuos rado žydų ūkiuose ir visų tų kurie buvo išvesti iš stovyklos.

Jie "pažadėjo" neliesti daržinėje likusių 36 vyrų. Tą patį vakarą, apie 21 val. Šį kartą shannon tikrosios namų šeimininkės svorio metimas turėjo nešti alų iš netoliese esančio sandėlio į gimnazijos antrą aukštą. Žudikai sau surengė puotą žydų naikinimo operacijos, kurioje jie tą pačią dieną patarnavo, proga. Lyg ištaigingose vestuvėse, ant ilgų ir papuoštų stalų buvo sudėta visokių patiekalų ir gėrimų. Už stalų sėdėjo girti niekšai su savo šeimomis. Kai kurie vilkėjo geresnius nužudytųjų drabužius.

Salė buvo pilna cigarečių dūmų. Visi užsidegę dainavo lietuviškas dainas, gėrė ir valgė iki soties. Žmonių balsų gaudesys maišėsi su dainomis ir garsia muzika, sklindančia iš radijo imtuvo.

Aštuoni žydai buvo verčiami pastoviai tiekti alų savo mylimųjų ir draugų žudikams. Vienas girtas "partizanas", matydamas žydus, sušuko: "Žiūrėkite, čia yra dar likusių žydų! Jis išsitraukė pistoletą, bet draugai nuramino jį ir liepė žydams išgerti po sklidiną bokalą alaus. Ašaros sruvo iš jų akių, sukeldamos tarp girtų niekšų juoko protrūkius. Po šios baisios puotos visi aštuoni vyrai buvo parvaryti atgal į daržinę.

Sargyba keitėsi dažnai. Kai kurie buvo girti. Jie pasakojo, kad prie duobės vyrai ir moterys turėjo nusirengti Buvusi Kelmės progimnazija, kurios rūsyje buvo laikomi nužudytųjų daiktai. Jie vaizdavo moterų elgesį Vėliau ten pat antrame aukšte vyko aprašytos išgertuvės. Vieni iš sargybinių mėgdžiojo moteris, o kiti juokėsi laikydamiesi už pilvų. Persivalgę ir girti naujai stojusieji į postą papasakodavo vis naujų žydų šaudymo detalių. Jie taip pat pasakojo, kad lietuviai, mažus vaikus mėtė į orą ir šaudavo į juos iš pistoletų.

Vaikai krisdavo į duobę pusgyviai, pasiutusiai kratydami savo mažas kojas. Kelių vyresnių vaikų galvas sudaužė į akmenį ir įmetė juos ten pat į duobę. Sekančią dieną, trečiadienį m. Netoli nuo jo namų buvo ir du žydams priklausę ūkiai, kuriuose glaudėsi žydų moterys su vaikais. Jie padėjo šeimininkams dirbti ūkio darbus.

Kelmės stovykloje likę 34 žydai ir toliau diena iš dienos buvo varomi valyti griuvėsių, taisyti kelių ir kitų panašių darbų. Beveik kiekvieną vakarą "partizanai" ateidavo į žydų ūkius ir imdavo iš ten esančių viską, ko norėjo.

Trečiadienį, m. Jakovas jiems papasakojo apie žudymus Kelmėje. Jo atnešta žinia sukėlė paniką tarp žydų ir daugelis jų išbėgo iš miestelio. Apie šį pabėgimą ir kas perdavė žinią sužinojo vokiečių vadovybė, todėl Jakovas buvo areštuotas.

Po kvotų ir kankinimų vokiečių karininkas įsakė grąžinti jį į Kelmės stovyklą. Prieš perkeliant atgal, "partizanai" Jakovą iki ketvirtadienio ryto įkalino kalėjime Kelmės mieste. Po to sargybiniai jį parvedė atgal į lagerį prie Zundelio Lunco daržinės. Karo frontas buvo jau pasistūmėjęs toli į Sovietų Sąjungos gilumą. Vokiečiai pasitraukė iš Kelmės, nepalikdami nei mažiausios vadovybės. Jie žinojo, kad pilnai gali pasitikėti lietuvių vasalais, kurie atliks žydų naikinimą pareigingai ir kruopščiai.

Antros masinės žudynės Sekančią dieną, m. Keli Kelmės stovykloje likę vyrai matė iš ūkių važiuojančius vežimus prikrautus daiktų. Paskui vežimus ėjo senukai ir moterys su vaikais. Po kurio laiko pasigirdo keletas šūvių pliūpsnių, kurie užsibaigė pavieniais šaudymais.

Vyrams dabar buvo aišku, kad atėjo paskutinė jų valanda. Kilo didelė panika. Kiekvienas pradėjo naikinti viską, ką turėjo vertingo. Daužė savo laikrodžius, kad jie neatitektų į žudikų rankas. Stovyklos sargyba buvo sustiprinta. Žudikai atidarė daržinės vartus ir grasino nušauti kiekvieną bandantį prisiartinti prie išėjimo.

Grasino ir isteriškai rėkiantiems. Penktadienį, apie 18 val. Apie 20 vyrų, įskaitant ir liudytoją Jakovą Zaką, uždarė tam išskirtoje daržinėje. Į daržinę jau buvo suvaryti likę žydai iš kaimų, kuriuos, neilgai trukus, atskiromis grupėmis varė prie žvyrduobės. Per atstumą buvo galima matyti daug moterų, vaikų, senių stovinčių laukuose prie duobės, o aplink juos sargyboje stovėjo ginkluoti "partizanai". Pasigirsdavo kulkosvaidžių papliūpos kartu su nelaimingųjų šauksmais ir klyksmais.

Siaubingos egzekucijos vykdymas truko iki pat vakaro. Tykaus vakaro ramybę drumstė bejėgių žmonių klyksmai ir aimanos. Tamsų dangų klojo lietingi debesys. Kelmės dvaras buvo apie pusantro kilometro nuo žudynių vietos. Apie partizanai pradėjo iš daržinės tempti paskutinius likusius žydus ir varyti juos link duobės. Jie surinko dešimt žmonių grupę.

Žmonės buvo visiškoje neviltyje, ėjo nuleidę galvas, su pilnomis akimis ašarų. Daržinėje pasiliko paskutiniai dešimt žydų. Jie "pažadėjo", kad paskutiniai dešimt nebus nužudyti. Jakovas susitarė su draugais, kad jis prieis prie vartų pakalbėti su sargybiniais, po to duos ženklą ir visi užpuls žudikus, įtemps juos į daržinę ir pasmaugs.

Tačiau jam berūkant ir shannon tikrosios namų šeimininkės svorio metimas su sargyba, pačiu lemtingiausiu akimirksniu davus ženklą, nei vienas nepajudėjo iš vietos ir stovėjo lyg įbesti į žemę.

Vėliau vyrai teisinosi, kad jie yra praradę bet kokį norą toliau gyventi, kuomet jų mylimieji ir artimieji yra nužudyti. Lauke jau buvo tamsu, lietus nesiliovė lyti. Į daržinę įsiveržė keturi "partizanai" ir išsivedė paskutinius dešimt žydų kartu su Jakovu.

Suimtieji buvo fiziškai išsekę ir visiškoje neviltyje, be noro toliau gyventi. Riebalų svorio metimo prasmė nekentė viso pasaulio. Paskutinieji dešimt lėtai, vos vilkdami pavargusias kojas, per purvynę artinosi link žvyrduobės.

Šiomis minutėmis Jakovas galvojo apie savo mylimuosius gulinčius šaltoje duobėje. Be to, jis toks darbštus. Taip, būdamas blaivus Ak, ši nelaiminga silpnybė! Tačiau jis sako, kad jam dažnai tenka gerti nenoromis dėl suluošintos kojos. Paskutinį kartą, kai jis buvo mieste, jis mane tiesiog sujaudino. Jis pasirodė ir taip nuoširdžiai padėkojo už tai, kad jam čia pristatiau šį darbą, kad jis galėtų likti šalia Reginos.

Atrodo, kad jis jos nemato labai dažnai. Na, žinoma, jis sakė - kiekvieną dieną. Taip, taip, galbūt. Jis puikiai jaučia, kad šalia jo turi būti žmogus, kuris jį sulaikytų silpnumo akimirkomis. Tai yra mieliausias Jokūbo Engstrando bruožas, kad jis ateina pas tave taip apgailėtinai, bejėgiai ir nuoširdžiai gailisi dėl savo silpnumo. Paskutinį kartą jis man tiesiai šviesiai pasakė Klausyk, Fra Alving, jei tik jam būtų psichinis poreikis turėti šalia Reginą Na, ne, aš tiesiog pasipriešinsiu.

Ir be to Regina gauna vietą vaikų namuose. Bet jūs spręskite, jis vis dar yra jos tėvas. O, aš geriau žinau, koks jis buvo jos tėvas. Ne, kiek tai priklauso nuo manęs, ji niekada pas jį negrįš. Bet, miela ponia Alving, nesijaudinkite.

Iš tiesų, apgailestaujame, kad turite tokį išankstinį nusistatymą dėl dailidės Engstrun. Atrodo, kad net bijai Kad ir kaip ten būtų, aš pasiėmiau Reginą pas save, ji liks su manimi. Šviečia iš džiaugsmo. Ar girdi? Osvaldas eina laiptais. Dabar darykime tai vieni!

Ketvirta scena. Atsiprašau, aš maniau, kad tu esi biure. Prieina arčiau. Sveiki, pone klebone! Tai nuostabu! Taip, ką tu sakai apie jį, klebonas Mandersai? Aš pasakysiu Ne, tikrai, tikrai? Taip, taip, prieš jus tikrai yra tas sūnus palaidūnas, pone pastor. Bet, mano brangus jaunas drauge Na, pridėkime: grįžo namo. Osvaldas užsimena tuo metu, kai taip priešinosi jo ketinimui tapti menininku. Žmogaus akims daug kas gali atrodyti abejotina, kad tada viskas tas pats Paspaudžia ranką Osvaldui.

Na, sveiki, sveiki! Bet, mielas Osvaldu Ar gerai, kad aš taip lengvai tau paskambinu? Kaip kitaip? Taigi norėjau jums pasakyti, mielas Osvaldai - nemanykite, kad besąlygiškai smerkiu menininkų klasę. Tikiu, kad šiame rate daugelis gali išlaikyti savo sielą tyrą. Tikimės, kad taip. Aš žinau vieną, kuris išliko tyras kūnu ir siela.

Tik pažiūrėk į jį, pastor Manders! Na, gerai, mama, palikime. Taip, tikrai, to negalima paneigti. Be to, jūs jau pradėjote garsinti save. Laikraščiai jus dažnai ir visada palankiai minėjo. Tačiau, į pastaruoju metu kažkas tarsi tylėjo. Pastaruoju metu tiek negalėjau dirbti. Ir menininkui reikia pailsėti. Aš galiu įsivaizduoti. Taip, ir jums reikia pasiruošti, kaupti jėgas kažkam dideliam.

Mama, ar greitai eisime pietauti? Po pusvalandžio. Jo apetitas, ačiū Dievui, yra geras. Ir taip pat rūkyti. Viršuje radau tėvo pypkę ir dabar Taigi todėl! Kai Osvaldas čia įėjo su šiuo pypkę burnoje, jo tėvas tarsi stovėjo prieš mane, tarsi gyvas! Iš tikrųjų? Kaip tu gali taip pasakyti! Osvaldas yra manyje. Taip, bet ši savybė yra netoli burnos kampų, o lūpose yra kažkas, na, du vandens lašai - tėvas.

Bent jau kai jis rūko. Visai nerandu. Man atrodo, kad Osvaldo burnoje yra kažkas daugiau pastoriaus. Daugelis mano brolių turi panašią burnos formą. Bet padėk ragelį, mielas berniuk. Man nepatinka, kai žmonės čia rūko. Su malonumu. Tiesiog sugalvojau pabandyti, nes jau vieną kartą, vaikystėje, iš jo rūkiau. Taip, buvau labai jauna. Ir, pamenu, vieną kartą vakare atėjau į tėvo kambarį. Jis buvo toks juokingas O tu nieko neprisimeni iš to laiko.

Labai gerai atsimenu. Jis paėmė mane ant kelių ir privertė rūkyti pypkę. Dūmai, sakė jis, berniuk, gerai rūkyk. O aš rūkiau iš visų jėgų, kol išblyškiau ir ant kaktos išlindo prakaitas. Tada jis nuoširdžiai nusijuokė. O Osvaldas apie tai tik svajojo. Ne, mama, aš visai nesvajojau. Ir tada, ar tu to neprisimeni? Ten man pasidarė bloga, o tu verkiau Ar tėtis dažnai darė tokius dalykus? Jaunystėje jis buvo puikus linksmas žmogus. Ir vis dėlto jam pavyko nuveikti tiek daug savo gyvenime.

Tiek daug gerų ir naudingų dalykų. Jis nemirė būdamas senas. Taip, jūs paveldėjote tikrai aktyvaus ir verto žmogaus vardą, brangusis Osvaldas Alvingas. Ir shannon tikrosios namų šeimininkės svorio metimas, kad jo pavyzdys jus įkvėps Galbūt turėjau paskatinti.

Bet kokiu atveju, jūs puikiai atlikote darbą, kai grįžote namo jo minėjimo dieną. Aš negalėjau padaryti mažiau dėl savo tėvo. Geriausia, kad jis sutiko pasilikti su manimi ilgiau! Taip, girdžiu, tu liksi čia visą žiemą. Aš čia apsistosiu neribotą laiką, pone klebone Ak, kaip nuostabu vis dėlto grįžti namo! Taip, ar ne?

mesti svorį su sunkiu krepšiu

Anksti išskridai iš savo lizdo, mielas Osvaldai. Kartais pagalvoju, ar dar ne per anksti. Štai tau! Tikram, sveikam berniukui tai gerai. Ypač jei jis yra vienintelis sūnus. Nėra ko laikyti namuose po mamos ir tėčio sparnu. Tik sugadintas. Na, tai vis dar ginčytinas dalykas, ponia Alving. Tėvų namai yra ir bus tikra vaiko buveinė.

Visiškai pritariu klebonui. Vis dėlto pasiimk savo sūnų. Nieko, ką sakome priešais jį Kokias pasekmes tai turėjo jam? Jam yra dvidešimt šešeri ar dvidešimt septyneri metai, ir jis vis dar neturėjo galimybės sužinoti, kas yra tikras židinys. Atsiprašau, pone klebone, jūs čia klystate. Aš maniau, kad jūs judėjote beveik išimtinai menininkų rate.

Na taip. Ir daugiausia tarp jaunimo. Ir taip yra. Bet manau, kad dauguma jų neturi galimybių susituokti ir turėti namus. Taip, daugelis jų neturi pakankamai pinigų tuoktis, pone pastoriau. Tai va, apie tai ir kalbu. Tačiau tai netrukdo jiems turėti namų. Ir kai kurie iš jų turi tikrus ir labai jaukius namus. Aš nekalbu apie tuščią židinį. Židiniu turiu omenyje šeimą, gyvenimą šeimos krūtinėje, su žmona ir vaikais. Taip, arba su vaikais ir jų vaikų motina.

Bet gailestingas Dieve! Gyvenk - su savo vaikų mama! Ar manote, kad geriau palikti savo vaikų motiną? Ar jūs kalbate apie neteisėtus ryšius? Tokiuose sugyvenimuose niekada nepastebėjau nieko ypač laukinio. Bet ar įmanoma, kad gerai išauklėtas žmogus ar jauna moteris sutiktų tokiam bendram gyvenimui, tarsi būtų matomi?

Ką jie turėtų daryti? Vargšas jaunas menininkas, vargšė jauna mergina Ištekėti yra brangu. Ką belieka jiems padaryti? Bet aš jums pasakysiu, pone Alvingai, ką daryti. Nuo pat pradžių likti nuošalyje vienas nuo kito!

Na, tokiomis kalbomis nesuprasite jaunų, karštų, aistringai įsimylėjusių žmonių. Žinoma, to nepadarysi. Ir kaip valdžia toleruoja tokius dalykus! Jie pripažįsta, kad tai vyksta atvirai! Sustoja priešais Frou Alvingą. Na, ar turėjau pagrindo bijoti jūsų sūnaus? Tokiuose sluoksniuose, kur amoralumas taip atvirai pasireiškia, kur jis tarsi pripažįstamas dalykų tvarka Leiskite jums pasakyti, pone klebone.

Ir taip pat sekmadieniais! Tada reikia linksmintis. Bet aš niekada negirdėjau ten vienos nepadorios išraiškos, jau nekalbant apie nieko amoralaus liudininką.

Ne, ar žinai, kur ir kada aš atsidūriau amoralume, būdamas menininkų rate? Ne, ačiū Dievui, aš nežinau. Taigi leisiu sau tai pasakyti. Patyriau amoralumą, kai pas mus atvyko vienas gerbiamas mūsų tautietis, pavyzdingi vyrai, šeimos tėvai ir parodė mums, menininkams, garbę apsilankyti mūsų kukliose tavernose. Būtent tada mes galėjome pakankamai išgirsti! Šie sulieknėti krūtis mažėja pasakojo apie vietas ir tokius dalykus, apie kuriuos niekada nesvajojome.

Jūs pradėsite tvirtinti, kad gerbiami žmonės, mūsų tautiečiai Ar niekada negirdėjote iš šių garbingų žmonių, buvusių svetimuose kraštuose, pasakojimų apie nuolat augančią amoralumą užsienyje? Ir aš taip pat girdėjau. Ir jūs galite saugiai priimti jų žodį. Tarp jų yra tikrų ekspertų. Pagriebia galvą. Taigi mesti purvą į tą gražų, šviesų, laisvas gyvenimas!

Nesijaudink, Osvaldai. Tai tau blogai. Taip, tiesa yra tavo. Shannon tikrosios namų šeimininkės svorio metimas, visas tas prakeiktas nuovargis. Taigi prieš pietus eisiu šiek tiek pasivaikščioti. Atsiprašau, pone klebone. Nesiskųsk man, tai tiesiog mane užklupo. Išeina antros durys į dešinę. Penkta scena. Mano vargšas berniukas! Taip, galima sakyti.

„Vaiduokliai. Vaiduokliai (žaisti)

Prie ko aš atėjau! Frou Alvingas tylėdamas žvelgia į jį. Klebonas vaikšto pirmyn ir atgal. Jis pavadino save sūnus palaidūnas!

Taip, deja, deja! Fro Alvingas vis dar žiūri į jį tylėdamas. Ką tu tam sakai? Pasakysiu, kad Osvaldas buvo teisus iš žodžio į žodį. Laikydamiesi tokių pažiūrų! Pati pastoriau, vienatvėje priėjau prie tos pačios nuomonės. Bet vis tiek neturėjau širdies paliesti tokių temų. Taigi dabar mano sūnus kalbės už mane. Atsiprašau, ponia Alving.

Bet dabar turiu kreiptis į jus rimtu raginimu. Dabar prieš tave nėra tavo patarėjas ir patikėtinis, ne tavo senas draugas ir tavo vyras, bet tavo dvasinis tėvas, kaip aš buvau tau beprotiškiausiu tavo gyvenimo momentu.

O ką man pasakys mano dvasinis tėvas? Pirmiausia atnaujinsiu tavo atmintį. Akimirka tinkama. Rytoj sueis dešimt metų nuo jūsų vyro mirties. Rytoj bus atidengtas paminklas mirusiajam.

Rytoj pasakysiu kalbą visų susirinkusių žmonių akivaizdoje Šiandien savo kalbą kreipsiu tik į jus. Gerai, pone klebone, kalbėkite. Ar prisimenate, kad praėjus vos metams po vestuvių atsidūrėte ant bedugnės krašto?

Jie apleido savo namus ir židinį, pabėgo nuo savo vyro Taip, Fra Alvingas pabėgo, pabėgo ir atsisakė grįžti, nepaisydamas visų jo prašymų! Ar pamiršote, kokia be galo nelaiminga buvau pirmaisiais santuokos metais? Ak, būtent čia išreiškiama maištinga dvasia, šitie laimės reikalavimai čia, žemėje! Kokią teisę mes, žmonės, turime būti laimingi? Ne, gerbiamasis Alvingas, mes turime atlikti savo pareigą. Ir tavo numesti svorio balerina buvo likti ištikimam tam, kurį kartą ir visiems laikams pasirinkai ir su kuriuo siejai šventus ryšius.

Ar gerai žinote, kokį gyvenimą tuo metu vedė Alvingas, kokiu malonumu jis pasidavė? Labai gerai žinau apie jį sklindančius gandus. Ir aš mažiausiai galiu patvirtinti jo elgesį jaunystėje, jei išvis tikite gandais. Tačiau žmona nėra teisėja už vyrą. Jūsų pareiga buvo nuolankiai nešti kryžių, kurį jums uždėjo aukštesnė valia.

Vietoj to sukilėte ir numetėte šį kryžių, palikote suklupusįjį, kurį turėjote tarnauti kaip atramą, ir padėjote geras vardastaip, jie beveik sugadino, be to, gerą kitų vardą. Kitas, tu nori pasakyti. Buvo be galo neapdairu, kad tu ieškojai prieglobsčio pas mane. Mūsų dvasinis tėvas? Pas mūsų namų draugą? Labiausiai todėl. Taip, ačiū kūrėjui, kad man užteko tvirtumo Taip, pastor Manders, jūs tikrai tai padarėte. Aš buvau tik nereikšmingas instrumentas Visagalio rankose.

Ir ar ne jūsų ir viso tolesnio gyvenimo labui man pavyko įtikinti jus pasiduoti pareigoms? Ar ne viskas išsipildė, kaip aš prognozavau? Ar Alvingas nenusigręžė nuo visų savo kliedesių, kaip ir dera vyrui?

Ar ne nuo tada iki dienų pabaigos gyvenote nepriekaištingai, meilėje ir harmonijoje su jumis? Ar jis netapo tikru savo žemės geradariu ir nepakėlė tavęs į pagalbininką visuose savo darbuose? Vertas, efektyvus pagalbininkas - taip, aš tai žinau, Fra Alvingas. Turiu jums šitą pagirti.

  • Mūsų žmogiškoji silpnybė, dukra
  • Только теперь Элвин сообразил, что Хедрон ни разу не поинтересовался: что же он делал там, на краю неизвестности.
  • Svorio metimas abc naujienos
  • Kaip numesti pilvo ir šlaunų svorį
  • Riebalų nuostolių būdai

Bet dabar aš priėjau prie antro pagrindinio nusikaltimo tavo gyvenime. Ką tu nori pasakyti? Kaip kadaise nepaisėte sutuoktinio pareigų, taip ir apleisite mamos pareigas. Jus visuomet apėmė mirtina valios dvasia.

Jūsų užuojauta buvo neteisėtumo ir neteisėtumo pusėje. Jūs niekada nenorėjote ištverti jokios vergijos. Nieko nežiūrėdamas, be sąžinės graužaties, tu stengiesi nusimesti nuo savęs bet kokią naštą, tarsi ją nešti ar nešioti priklauso nuo tavo asmeninės nuožiūros. Tapote nemalonus ilgiau vykdyti motinos pareigas - ir palikote vyrą; buvote apsunkintas motinos pareigų - ir perdavėte savo vaiką į kitų rankas. Tiesa, aš tai padariau.

Bet tada jie jam tapo svetimi. Ne, ne, aš ne! Turėjo būti. Ir kaip vėl radai? Gerai pagalvok, Fra Alving. Jūs daug nusidėjote prieš savo vyrą - ir dabar tai prisipažįstate, pastatydami jam paminklą. Suprask savo kaltę prieš sūnų. Vis dėlto gali būti ne per vėlu jį grąžinti tiesos keliu. Taikyk save ir išsaugok jame tai, ką dar galima išgelbėti. Rodomojo piršto pakėlimas. Tikrai tu esi nuodėminga mama, Fra Alving!

Aš laikau savo pareiga jums tai pasakyti. Taigi, jūs dabar kalbėjote, pone klebone, o rytoj viešą kalbą skirsite mano vyro atminimui. Rytoj nekalbėsiu.

  • Like this paper and download?
  • Daugelis sutiko su pasiūlymu, tikėdamiesi kaime gauti maisto ir susitikti su savo šeimomis, esančiomis žydų ūkiuose.
  • Riebalus deginantys kostiumai
  • Kaip numesti riebalus ir išlaikyti kreives
  • Ūkininkų almanacho ženklai numesti svorio

Bet dabar aš taip pat noriu su jumis šiek tiek pasikalbėti, kaip jūs ką tik kalbėjote su manimi. Ne Aš tik pasakysiu. Visa tai, ką jūs man ką tik papasakojote apie shannon tikrosios namų šeimininkės svorio metimas vyrą, apie mūsų bendrą gyvenimą po to, kai jums pavyko, kaip jūs sakėte, sugrąžinti mane į pareigos kelią Nuo tos akimirkos jūs, mūsų draugas ir nuolatinis svečias, nebesirodėte mūsų namuose.

Taip, tu iškart po to išsikraustei iš miesto. Taip, ir jūs niekada neatėjote mūsų čia pamatyti, kol mano vyras buvo gyvas. Tik verslas privertė tave tada apsilankyti pas mane, kai ėmėsi rūpesčio įsirengti prieglaudą Jūsų pozicija, rangas. Taip pat tai, kad buvau moteris, bėganti nuo vyro. Iš tokių ekscentriškų asmenų paprastai reikėtų likti kuo toliau.

Frau Alving, jūs per daug perdedate. Taip, taip, taip, taip shannon tikrosios namų šeimininkės svorio metimas bus. Aš tik norėjau jums pasakyti, kad jūs, remdamiesi dabartine nuomone, savo lengvą širdį grindžiate mano šeimos gyvenimu.

Na, pasakykime; tai kas? Dabar aš jums pasakysiu visą tiesą, Manders. Aš prisiekiau sau, kad kada nors tu ją pažinsi. Esate vienas! Kokia tai tiesa? Tai, kad mano vyras mirė toks pat ištirpęs, kaip ir visą gyvenimą. Ką tu sakai!. Jis mirė devynioliktais savo vedybinio gyvenimo metais, toks pat ištirpęs arba bent jau toks pat savo aistrų vergas, koks buvo prieš jus vedant mus.

Taigi jaunystės kliedesiai, kažkokie nukrypimai nuo kelio Taip sakė mūsų šeimos gydytoja. Aš tiesiog tavęs nesuprantu. Ir tau nereikia. Mano galva dabar sukasi Visas tavo vedybinis gyvenimas, toks ilgas gyvenimas kartu tada su vyru buvo tik bedugnė, užmaskuota bedugnė. Dabar tu tai žinai. Su tuo Negaliu suvokti Bet kaip tai buvo įmanoma?

Kaip tai galėjo likti paslėpta nuo žmonių? Aš nenumaldomai kovojau už šią dieną. Kai mums gimė Osvaldas, atrodė, kad Alvingas šiek tiek apsigyveno. Bet neilgai. Ir aš turėjau dar labiau beviltiškai kovoti, kovoti už gyvybę ir mirtį, kad niekas niekada nesužinos, koks žmogus yra mano vaiko tėvas. Be to, jūs žinote, koks jis atrodė patraukliai, kaip jis visiems patiko. Kas galėjo pagalvoti, kad apie jį tiki nieko blogo? Jis buvo iš tų žmonių, kurie, kad ir ką darytumėte, nekris kitiems į akis.

Bet dabar, Mandersai, reikia išsiaiškinti likusius dalykus Tada atėjo paskutinis bjaurus dalykas. Blogiau nei kas atsitiko?

Iš pradžių užmerkiau akis, nors puikiai žinojau, kas slapta nuo manęs vyksta už namo. Kai ši gėda įsiveržė į šias sienas Ką tu sakai! Taip, čia, į mūsų namus. Ten rodydamas pirštu į pirmąsias duris į dešinęvalgomajame, pirmą kartą apie tai sužinojau. Aš kažko nuėjau ten ir palikau neatidarytas duris. Staiga išgirdau, kaip mūsų tarnaitė įeina į verandą iš sodo laistyti gėlių O gerai?

Kiek vėliau išgirdau, ir Alvingas įėjo, tyliai kažką jai pasakė ir staiga SU nervingas juokas. Oi, šie žodžiai vis dar skamba mano ausyse - tokie ašarojantys ir kartu tokie absurdiški! Koks nepriimtinas lengvabūdiškumas! Bet vis tiek nieko daugiau, kaip lengvabūdiškumas, Fra Alving. Pasitikėk manimi! VISAS, netrukus išmokau kuo tikėti. Kamerininkas gavo savo kelią iš merginos Ir šis ryšys turėjo pasekmių, klebonas Mandersai. Ir visa tai yra namuose!

Šiame name! Aš daug ištvėriau šiuose namuose. Kad vakarais jį laikyčiau namuose Sėdėdama su juo viena, girgždau taures, geriu, klausau jo nepadoraus, nerišlaus plepėjimo, tada beveik kovok su juo, kad pavogtų jį į lovą Ir tu viską ištvertum!

Viską ištvėriau dėl savo berniuko. Bet kai buvo pridėta paskutinė pašaipa, kai mano tarnaitė Ir aš perėmiau valdžią į savo rankas, tapau visiška šeimininke namuose - virš jo ir prieš visus Dabar rankose prieš jį turėjau ginklą, jis neišdrįso ištarti nė žodžio.

Ir tada aš išsiunčiau Osvaldą. Jam buvo septinti metai, jis pradėjo pastebėti, užduoti klausimus, kaip ir visi vaikai. Aš negalėjau to pakęsti, Manders. Man atrodė, kad vaikas kiekvienu oro įkvėpimu įkvepia infekciją šiuose namuose. Dabar jūs taip pat suprantate, kodėl jis niekada neperžengė tėvų namų slenksčio, kol tėvas buvo gyvas. Niekas nežino, kiek man tai kainavo. Iš tiesų, jūs daug ištvėrėte! Negalėčiau ištverti, jei neturėčiau savo darbo.

Taip, drįstu teigti, dirbau. Nes aš žinau, kad ant liepto, kurį man būtinai reikia pereiti, visuomet sėdi A. Kartais girdžiu, kaip kaip deginti riebalus abs, nesu­ laukusi manęs, grįždama namo perdėtai garsiai dainuoja liūdnu ir ašarų pilnu balsu.

Jai vos keturiolika metų; tik jos akys atrodo dvidešimt vienerių. Kartais aš paimu ją su savim, ir mes ištisą dieną prasibastome miške, ieškodami prinokusių riešutų ir vėlyvųjų aviečių. Netyčia susilietus alkūnėmis, ji krūpteli ir po to ilgą laiką eina tylėdama, akis į žemę nuleidus.

Grįžtant ji mane palydi iki liepto ir klausia, kada aš išvažiuojąs. Atsakau, kad greit. Tuomet ji ir vėl nuleidžia savo liūdnas keturiolikos metų akis į žemę, apsisuka ir tylėdama eina namo. Neštis visuomet, visur ir viską su savim, laike ir erdvėje, nieko už savęs nepaliekant.

Mano dėmesį staiga patraukė Kelių ir kryžkelių poezija. Bet dabar, priešingai, atrodo jaunas, naujas, svaiginąs savo brandumu ir pulsuojančia gyvybe. Nemeikščiuose paskutines rugpjūčio dienas praleidau su savo eilėraščiais; skaitydamas, taisydamas, plėšydamas.

geriausias riebalų deginimo kondicionavimas

Iš viso susidarė apie Pašalinti organų riebalus dabar nežinau, ką su jais daryti.

Bet kas juos spausdins? Kam, išskyrus mane patį, jie galėtų būti įdomūs? Visi jie taip ne į toną su tuo, kas dabar rašoma ir spausdinama. Be to, atspausdindamas aš juos prarasčiau: jie būtų nebe mano. Tai būtų gal net savo paties pa­ saulio išdavimas, bandymas jį shannon tikrosios namų šeimininkės svorio metimas. Juk aš rašau sau, ne kitiems, ir visa tai yra mūsų - mano, mano pasaulio ir mano draugų daiktų - nuosavybė.

Niekas neparduoda savo karalystės. Niekas neparduoda savo draugų. Niekas neparduoda savęs. Į universitetą vaikštau pėsčias. Iš Aukštaičių gatvės į žemutinį miestą nusileidžiu Kauko laiptais arba - paįvairini­ mui - einu skersai Vydūno alėją, per Ąžuolyną iki Neo-Lituanijos rūmų ir Parodos gatve žemyn. Pra­ dinį smalsumą pamažu pakeičia studijiniai rūpesčiai. Dauguma profesorių jau pasiskelbė, ką ir kokiomis valandomis skaitys. Dauguma jų atrodo lyg būtų savo pačių karikatūros: į jokią gyvų žmonių kategoriją netelpantis, lyg iš seno vadovėlio atėjęs My­ kolas Biržiška; didelis, didele galva, dideliais plaukais, dideliais akiniais, su dideliu portfeliu dideliais žingsniais į auditoriją įei­ nąs Izidorius Tamošaitis; peraugusį ir šiek tiek aptukusį besi­ šypsantį vaiką primenąs Antanas Salys; Velykų salos skulptūrų profiliu Pranas Skardžius; nedarniai, tarytum paskubomis sudė­ tas aukštaūgis Balys Sruoga ir miniatiūrinis Šarūnas Vincas Krėvė.

Paskaitos, iš kurių tiek daug ir taip šventai buvo tikėtasi, aiškiai apvylė ir pamažu nueina į antrąjį planą. Pasirodo, šviesos ieškoti reikia pačiam. Skaitydamas šį eilė­ raštį jaučiausi lyg aš pats būčiau tas riteris, klajojąs rudenėjan­ čiomis ežero pakrantėmis, ir kiekvienas jo posmas, kiekviena eilutė, kiekvienas žodis nuplėštų niekad neturėtus randus ir atvertų niekad nebuvusias žaizdas. Universitetas yra mistinis kūnas, ku­ rio pagundai iki tam tikro laipsnio pasiduoda kiekvienas.

Sa­ votiška valstybė valstybėje su savo teritorija, gyventojais ir valdžia; su savo himnu, kuris ragina džiaugtis gyvenimu; su savo folkloru, jo herojais ir juokdariais. Lojaliausi jos piliečiai ne studijuoja, bet studentauja, ištikimai laikydamiesi himno žodžių, kurie yra jiems savotiška konstitucija. Jie gyvena dvigubą gyvenimą: tarp viešos pra­ bangos ir privataus skurdo.

Viešumoje universitete jie pasi­ rodo tik su naujamadiškais kostiumais, dailiai parištais kak­ laraiščiais, sniego baltumo marškiniais, lakiruotais batais, visad dailiai susišukavę, nusiskutę, išsikvėpinę. Valgo jie jeigu koks nors pagarbus fuksas nepakviečia pietų tik vieną kartą į dieną ir dažniausiai studentų valgykloje, kur reikia mo­ kėti tik už sriubą, o duonos gali valgyti kiek nori.

O alte Burschenherrlichkeit! Oras bliaukia kaip medus. Aš visą laiką galvoju apie namus ir vaikštau, mintyse nešiodamasis be perstojo skambančią eilėraščio bet apie pavasarį pradžią: Atsimenu save ant aukšto upės kranto; Žiūrėjo į mane liūdni pavasario laukai, Dainuodami man dainą nesuprantamą, Ir malūnėlį prie vandens atsinešė vaikai.

Staiga viskas atrodo be prasmės, - tary­ tumdalyvaučiau Anderseno pasakos karaliui rūbų matavimo ir siuvimo komedijoje. Tad, norėdamas atgauti pusiausvyrą, pradėjau lankyti rusų ir vokiečių kalbų kursus pažengusiems. Vokiečių kalbos lektorius šveicaras Gottlieb Studerus mane tie­ siog sužavėjo. Jau susipažinau su visais savo laidos šatrijiečiais. Vyresnieji, t. Bet užtat kartais pasirodo jau baigę ir literatūrinėmis garsenybėmis tapę šatrijiečiai: ne­ seniai buvo atėjęs Brazdžionis, po to Vaičiulaitis.

Leisdamasis Kauko laiptais turėjau keliskart atsukti nugarą prieš vėją ir pastovėti. Mus ten sutiko, vedžiojo po sales ir kone kiekvieną paveikslą aiškino pats jos direktorius Paulius Galaunė. Šįkart man didžiausią įspūdį paliko Saulės sonatos III pav. Scherzo ; trys pirmosios Pavasario sonatos dalys Allegro, Andante ir Scherzo ; Laidotuvių ciklo septintasis paveikslas, kuriame vėlė po šermenų grįžta į namus, ir Pavasario I paveikslas su varpine.

Bet vis tiek man Čiurlionis kažkaip svetimas: pernelyg be­ kūnis, be daiktų gyvybės, ritualistinis, be realybės skonio ir kvapo. Visi jaunieji šatrijiečiai dalyvavo Kosmos žurnalo prenumeratos rinkimo talkoje. Redaktorius Dovydaitis pasakė trumpą kalbą. Man teko eiti su Regina Bakevičiūte. Visą ilgą ir lietingą vakarą iš­ vaikščiojome po mums paskirtus Kauno aukštuomenės butus ir nesuradome nė vieno naujo prenumeratoriaus.

Taip, nė vie­ no'. Ir tik mes! Pirmas tikras pralaimėjimas. Ten pirmą kartą iš arti pamačiau My­ kolą Vaitkų ir Liudą Girą. Abu pirmieji man atrodė kažkaip nerealūs, ypač Liudas Gira, - lyg būtų tik šia proga išėję iš senų knygų ir vėl grįšiantys į jas.

Lakumu visus pralenkė Eretas: jis vienintelis pasisveikino su visais, kiekvieną savaip prakalbindamas. Savo eiles skaitė V. Bet aš vis tiek jau­ čiausi kaip per nesusipratimą patekęs į sceną, kurioje kažkas vaidinama ir kurioje niekas manęs nepažįsta, ir visi su manim labai mandagūs. Po programos tuoj pat išėjome namo. Jis man atnešė parodyti G. Lanson et P. Jo nuomone, tai esanti šiuo metu geriausia prancūzų lite­ ratūros istorija, ir siūlo ją nusipirkti, ką esą galima padaryti per Pribačio knygyną.

Dar kiek pasikalbėję jis būgštauja dėl visuomet galimo džiovos atkryčio: kartais nei iš šio, nei iš to pakylanti temperatūratraukiame į vargonų muzikos koncertą Katedroje. Kartais jis patenka į komiškai keblias padėtis. Perskaičiau Manzoni Sužadėtinių I promessi sposi lie­ tuvišką vertimą. Puiki knyga nors ir vertimaskažkodėl dau­ gelio laikoma nuobodžia man patinka lėtos ir tariamai nuo­ bodžios knygos.

Ar aš jame ką nors išmokau? Ogal tai buvo tik paprasčiausia avantiūra? Išmokti tai šį tą iš­ mokau, bet ne iš universiteto tiesiogine prasme: universitetas buvo daugiau rėmai negu paveikslas, daugiau avantiūra, nuo­ tykis negu rimta gyvenimo patirtis.

Ir dėl to jaučiuosi lyg kažką išdavęs, kažkuo kaltas. Ir staiga mintyse aš jau Nemeikščiuose. Temstant einu neseniai užšalusiomis balomis namo, kojomis užkliūdamas už saulėlydžio nupliekstų iš ledo kyšančių viksvienojų viršūnių, ištirpęs vakaro shannon tikrosios namų šeimininkės svorio metimas, - lyg universiteto visai nebūtų buvę.

daugiausia svorio per 90 dienų

Ten jau radome prof. Stasį Šalkauskį, ir tai mus kažkaip suvaržė. Jo keista, trapi povyza, primenanti ispanų šventąjį iš religinių paveikslų, vertė laikytis beveik kaip bažnyčioj. Nieko nepadėjo nė Aldo­ nos Misiūnaitės bandymas visus pralinksminti. Po Egmonto uvertiūros pagarbiai išsiskirstėme. Mois de Marie. Mensis Mariae. Kelioms dienoms namie. Rytoj grįžtu į Kauną. Bet dabar jau visai vasarai.

Vaikštau po na­ mus, vis dar negalėdamas pritapti, lygdar nesuprasdamas daik­ tų kalbos.

Sėdžiu užustalėje, glostydamas ranka palaikes jo lentas, klausydamasis taikaus laikrodžio tiksėjimo. Nueinu į paupį, stoviu ant liepto. Parėjęs vartau knygas, bet negaliu skaityti. Žinau, kad dar negreit pradėsiu skaityti, nes dabar aš esu visas ir tikrai gyvenu. Tu ėtais nue sous ta robe de mousseline.

Ir aš nebegaliu daugiau rašyti. Kaip ji išaugusi ir pasi­ keitusi nuo pereitos vasaros! Mane pamačiusi, ji kažkaip susi­ gūžia, tarsi norėdama grįžti į vaikiškas pereitų metų linijas. Jinai mane jau mačiusi sekmadienį šventoriuje su R Po to staiga susigriebia ir, labai greitai kalbėdama, sako: jos mama prašiusi paklausti, ar mūsų mama negalėsianti jai paskolinti tankaus skieto.

Sakau: gerai, paklausiu. Kaip tik tuo momentu įeina sesuo, ir susikaupusi įtampa atslūgsta. Arba: jeigu netu­ rėjau jėgos jai viską pasakyti, tai kodėl aš negalėjau jos sekti? Birželio 26 Priešpietę praleidau su broliais upėje. Žvejonė buvo gausi kaip reta. Parėjus namo, mamos pirmi žodžiai buvo: kur ji tiek dėsianti. Aš sakau, kad dalį būtų galima nunešti tetulei.

Lyg supratę mano žodžius, subėgo visos katės, garsiai reikalau­ damos savo dalies. Aš tuo tarpu atsigulu kiemo žolėje ir pa­ mažu nutolstu nuo visko. Popiet atnešė paštą su dviem paskutiniais Les nouvelles littėraires numeriais išJ. Aš turbūt dar niekad taip intensyviai negyvenau savimi, kaip dabar.

Riba tarp manęs ir išorinio pasaulio prasiplėtė kone iki begalybės. Nieko neskaitau. Kadangi šienapjūtė dar neprasidėjo, tai nieko ir nedirbu. Birželio 27 Aristokratija. Gamtos aristokratija. Metų laikų aristokra­ tija. Saulėtekių ir saulėlydžių aristokratija. Intensyvaus kon­ takto su daiktais aristokratija. Birželio 30 Visi nuėjo gulti rytoj reikės anksti keltis. Bet aš pasilikau ligi gerokai po vidurnakčio sėdėti atvirame gonkelyje, stebė­ damas Kryželių pievose virš tirštos miglos dangus buvo tam­ siai žalias plūduriuojantį raudoną mėnulį.

Negalėdamas užmigti rašau šiuos žodžius. Kirtime esą pilna žemuogių ir aviečių. Miške vakar gir­ dėjusi kažką šūkaujant; ji manęs ieškojusi ir laukusi visą dieną, bet niekur nebuvę - nei miške, nei paupy.

Ji kartais girdinti mane švilpaujant arba dainuojant, bet kasdien vis toliau ir to­ liau Kitą sekmadienį iš Saldutiškio atvažiuojanti B. Jos abi ateisiančios pas mus, jei­ gu aš neturįs nieko prieš, jeigu jos man per daug netrukdy­ siančios. Bet aš Buvo nuostabi naktis, bet aš negalėjau rasti jokio ryšio nei su naktim, nei su besilinksminančiais.

Viskas atrodė ir skambėjo tolimai, už manęs. Bet išbuvau ligi apyaušrių. Ly­ dint namo, A. Parėjus nebebuvo laiko gulti: reikėjo stoti į barą, nes šiena­ pjūtės koncertas buvo jau prasidėjęs. Laiškai iš Jono K. Liepos 14 Iš neparašyto laiško. Aš tik norėjau Tau pasakyti, kad dabar vasara. Tik tiek. Bet kaip Tau pasakyti, jeigu žodžiai nekalba, bet žudo. Todėl nutariau neberašyti, tik žiūrėti ir klausytis - Tau. Liepos 18 Viduramžiais viskas buvo daroma arba Dievo, arba Velnio vardu, ir viską buvo galima išreikšti Gėrio arba Blogio termi­ nais.

Labai dažnai Dievas ir Velnias gyveno kartu, jeigu ne ta­ me pačiame name, tai bent toje pačioje gatvėje, nelyginant du šių dienų prekybininkai, pardavinėją skirtingas prekes. Kovo­ dami vienas prieš kitą, jie visuomet buvo kartu, lyg vienas be kito nebūtų galėję egzistuoti. Dievas visuomet turėjo bandą, kai tuo tarpu Velnias visuomet buvo jos tykantis vilkas.

Dėl to ne­ atsitiktinai rašytinėje ir pasakojamojoje viduramžių tradicijoje randame Velnią, besibastantį ties bažnyčiom ir vienuolynais. Liepos 24 Gorkio filosofija: Žmogus - vienintelis stebuklas žemėje. Visa kita - jo kūrybinės valios, vaizduotės ir inteligencijos pa­ dariniai. Dievą žmogus susikūręs tik nepavykus įgyvendinti viso savyje nešiojamo gėrio. Viskam, kas dabar atsitinka arba neatsitinka, išreikšti nereikia nei po­ pieriaus, nei plunksnos.

Viso mariah carey svorio metimas, ką aš jaučiau arba išgyvenau, užrašymas būtų buvęs savotiška profanacija, uždrausto kam­ bario atidarymas publikai nors aš čia rašau tik sauo gal net ir šventvagystė. Be to, jokiu būdu nebūčiau galėjęs pasakyti tiek, kiek jaučiau. Tyla iškalbingesnė už žodžius. Rugpjūčio 28 Artėjančios vasaros pabaigos ir artėjančio atsisveikinimo jausmas.

Gamtos garsų intonacijos pasikeitė, veiduose atsirado daugiau vos įžiūrimų raukšlių. Vakar beveik visą dieną pralei­ dau upelio akmenyse, ieškodamas kažkokio įsivaizduoto lobio. Šįryt vokiečių kariuomenė perėjusi Len­ kijos sieną ir visu frontu žygiuojanti pirmyn. Lietuvoje irgi būsianti mobilizacija. Mama tučtuojau pradeda rūpintis, kas bus su Adolfu, kuris dabar tarnauja kariuomenėje. Užėjęs kai­ mynas, tik ką klausęs paskutinių radijo žinių, sako, kad Lie­ tuva jau paskelbusi būsianti neutrali ir į karo veiksmus nesikišianti.

Atsimenu, kaip kadaise, mūsų kaimynui Stasiūnui, va­ dinamam Žebeliu, pradėjus pasakoti, jog, girdi, žydai kalbą, kad greit prasidėsiąs karas, aš imdavau visu kūnu drebėti. Ly­ giai toks pat sunkiai apvaldomas baimės jausmas ima ir dabar.

Laukuose ir namuose tuštumos jausmas. Paskutinės dienos namie. Nuo ankstyvo ryto iki popietės bas­ čiausi po mišką - grybaudamas, riešutaudamas mama barasi, kad tiek ilgai išbuvau nevalgęs. Lektūra: Du cotė de chez Swann ir A Vombre dės jeunes filles en fleurs. Šios abi knygos man užėmė visus tris vasaros mėnesius, ir dabar, pamažu besiruošdamas grįžti į miestą, tebesijaučiu jomis apsvaigęs.

Rugsėjo 14 Idėja satyrai prieš pernelyg uolius kalbininkus: pasinau­ dodamas filologiškai nusiteikusio karaliaus palankumu, kalbos reikalų ministeris, suvienodinęs rašybą, pavardes, iškabų kalbą ir įvedęs visiems shannon tikrosios namų šeimininkės svorio metimas kalbininkų žargoną, imasi prievarta taisyti kapinių paminklų kalbą.

Kartais ištisas dienas ieš­ kau savęs, be tikslo vaikščiodamas Utenos gatvėmis, basty­ damasis miške, ir visada grįžtu neradęs. Buvau nuėjęs į senąją namavietę, bet ir ten neradau į ką atsiremti. Tik alyva kuri kažkodėl niekad nežydėdavo buvo dar labiau išaugusi ir dus­ liai švokštė savo sunkiais ir gatvės dulkėmis apneštais lapais.

Atnešė paskutinį Naujosios romuvos numerį. Jam vėl esą kažkas blogai su inkstais, turbūt reikėsią vėl gulti į ligoninę. Pirmuose rytinių ir vakarinių dienraščių pus­ lapiuose vis dar apie ilgiau tebesigynusios Varšuvos galutinį užėmimą. Vakare su už šonų susiėmusiu Umbrasu ir netoliese gyvenančia šatrijiete pas Česlovą.

Nejaugi tai ne sapnas? Ne svajonė, Viliojusi dar vakar Pagaliau nuo vakardienos Vilnius mūsų! Ei­ damas gatve triukšmingoje studentų minioje galvojau: dingo tas nuolatinis ir visur esantis skausmas, sekęs mane nuo pat vaikystės, staiga užgijo ta nuolat maudžianti žaizda, kuri nuo­ dijo mano gyvenimą ir dėl kurios aš visą laiką jaučiausi įžeistas. Tik dabar aš esu visiškai laisvas. Į Vilnių! Spalio, lapkričio, gruodžio užrašų fragmentai Vis dar visų lūpose Vilnius. Tai lyg ir galutinis išsilaisvi­ nimo atbaigimas.

Consummatum ėst! Kai kas su rūpesčiu pri­ mena: Vilnius tai Vilnius, bet iš bolševikų gautas. Nors tai ir būtų tikra grėsmė, aš apie tai nenoriu nieko žinoti, nenoriu galvoti, tik džiaugtis - vienas, visur ir su visais. Strabulis, kuris susitinka su reikšmingais žmonėmis, sakosi girdėjęs, kad dalis Universiteto jau sekančiam semestrui persikelsianti į Vilnių.

Tai būsią Teisės ir Humanitarinių mokslų fakultetai. Kažkoks juokdareiva klausia, ką dabar darysiąs Petras Vaičiūnas su savo beveik antruoju himnu tapusiu eilėraščiu. Kitas čia pat atsako: Vilnių jis galėsiąs pakeisti Gardinu, tik esą bėda, kad šio miesto vardas nelabai tinkąs į metrą. Ona rašo, kad laukai jau visai ištuštėję ir miškai pageltę; kad staiga užėjęs didelis vėjas nuplėšė mano su Jonu kampinėn kiemo liepelėn įkeltą lėktuviuką, kurį, nors ir ne be vargo, vėl įtaisę pačioje viršūnėje, - ir jis vėl lygiai taip pat melancholiškai švilpiąs, kaip ir anksčiau, ir laukiąs manęs pareinant.

Jie dabar gerokai skiriasi nuo pirmųjų redakcijų, bet datas pa­ lieku senąsias. Tai du skirtingi, gal net svetimi viens kitam pa­ sauliai. Kazys yra mano pasaulio žmogus bet kartu ir ne mano, nes mano pasaulis yra dvigubas ; Gediminas - visai kitoks negu Kazys, kito pasaulio žmogus; miestietis, bet ne miesčionis; gi­ męs kaime dvarebet ne kaimietis; lakesnis, lengvesnis, be tos mus visus kaimo vaikus slegiančios įgimto rūpesčio naštos. Vieną jau pernai skaitė šatrijiečių susi­ rinkime ir nustebino visus savo mokėjimu taupiai ir sklandžiai pasakoti.

Gediminas tik planuoja rašyti bent taip sakosi. Visa tai jis žada panaudoti savo būsimiems raštams. Ir man savo­ tiškai gėda, kad aš jiems apie savo turimus planus nieko nepa­ sakoju, nes tatai sugriautų fantastinę mano vidaus pasaulio architektūrą. Ir šiandien nėjau į universitetą. Lauke snyguriuoja. Atrodo, ne sniegas krinta, bet tyla. Už langų ir šiandien tingiai snyguriuoja. Visą rytą išsėdėjau prie Idioto, kuris kažkaip nelimpa. Tad džiaugiuosi pertrauktas.

Apsirengiu ir einame Radvilėnų plentu Mickevičiaus slėnio link. Prie Tyrimų laboratorijos pasukame į švarutėlaičiu sniegu padengtą Ąžuolyną, kuris beveik visai tuščias. Tik mes ir kelios apsnūdusios varnos. Namo grįžau temstant ir jau visai pasveikęs. Jaučiuosi lyg stovėčiau prieš visiškai naują savo gyvenimo tarpsnį ir nežinau, ar džiaugtis, ar liūsti, - kaip prieš su kuo nors atsisveikinant.

O atsisveikinti reikės su daug kuo. Ypač nelaimingas Gediminas, nes jo Teologijos-Filosofijos fakultetas pasilieka Kaune. Kol kas nieko nežinau, net neįsivaizduoju, kaip ten gyvensiu, kokia bus nauja kasdienybė.

Sako, kad persikeliantieji studentai būsią apgyvendinti iš Stepono Batoro universiteto paveldėtame bendrabutyje ar bendrabučiuose. Jie man dabar atrodo per daug ramūs, se­ noviški. Ima pagunda beveik visus juos nurašyti į pasyvą ir viską pradėti iš naujo.

Aš nežinau. Bet Oscar Wilde žinojo. Absoliučiai nebeaktualus, t. Nemeikščiai Gruodžio 16 Parvažiavau žiemos atostogų vakar naktį. Iš Utenos ėjau pėsčias. Pūtė stiprus, iš balso man gerai pažįstamas vėjas, drėb­ damas dideliais pluoštais krintantį sniegą į veidą. Sukant į kie­ mą mane pasitiko užkimęs ir vėjo gūsių nuolat pertraukiamas lėktuviuko čirškėjimas. Namai baltų laukų fone atrodė lyg juo­ dame popieriuje iškirptas siluetas. Pour Venfant confiant une maison si notrei Gruodžio 25 Pirma Kalėdų diena.

Sėdėdamas po laikrodžiu kurio tik­ sėjimas šiandien toks girdimasvartau senus žurnalų komp­ lektus, nesiryždamas nieko skaityti, tik mėgaudamasis šimtus kartų matytomis antraštėmis ir paveikslais. Per patį vidudienį su Petru buvome išėję pasivaikščioti. Lauke taip akinančiai šviesu. Nuo sniego iki žemės palinkusiomis šakomis medžiai atrodo netikri, perdėti, - kaip kalėdinėse atvirutėse: žiemos kičas. Gruodžio 31 Po trumpo atodrėkio ir vėl sninga. Be paliovos. Dienomis sėdžiu prie lango ir stebiu, kaip juodos peizažo dė­ mės tolydžio vis mažėja, kol pagaliau virsta taškais.

Upė tapo juoda linija, vingiuojančia baltame žiemos popieriuje. Žiemos grafika. Apsigyvenau studentų bendrabučio buv. Dom akademicki Tauro 4 penktame aukšte su trimis kitais studentais, kurių vienas žemaitis ir du suvalkiečiai; visi trys teisininkai. Tai pirmas kartas mano gyvenime, kuomet turėsiu verstis savarankiškai. Iš pažįstamų kiek spėjau suži­ noti bendrabutyje dar gyvena Kozulis gretimam kambaryJonė V.

Vakare - perrašinėjau senus eilėraščius. Bet aš tuo per daug nesirūpinu, nes mokėjimas gyventi tik su savim ir savyje, kad ir nepalankiausiomis sąlygomis, visuo­ met buvo viena iš mano negausių dorybių.

Gyvas gyvenimas patrauklesnis už jo eigos fiksavimą. Vis dar negaliu kaip reikiant atsipeikėti iš bendro bendrabu- tinio gyvenimo euforijos. Iki šiol vis dar neradau laiko stab­ telti, susimąstyti, grįžti į save. Dienas užima universitetas, va­ karus kartais ligi vėlyvos nakties - dolce far niente pas drau­ gus, koridoriuose, laiptų aikštelėse arba skaitykloje, kurioje toks baisus triukšmas, jog ir norėdamas negalėtumskaityti. Kiekvieną dieną pasižadu laikytis tamtikros dienotvarkės, bet taip pat kiekvieną dieną tą savo pažadą sulaužau, nes, kaip visiems gerai žinoma, daug maloniau ko nors nesilaikyti negu laikytis.

Atitampai bent vieną kartą į savaitę ir dažniausiai vienas einu pasibastyti po nuostabųjį Vilniaus senamiestį. Įeinu į tuš­ čias bažnyčias, pasėdžiu klaupkose. Ir tatai man padeda atgauti dvasinę pusiausvyrą ir vėl susitaikyti su savimi pačiu. Vasario 27 Buvo atvažiavęs Gediminas J. Jis, kaip bajoras, turi daug giminių Vilniuje. Tad, prieš sugalvojant shannon tikrosios namų šeimininkės svorio metimas nors kita, turėjo juos vizituoti, įteikti laiškus ir kita.

Visur ėjome abu. Visi labai mandagūs, visi trenkė naftalinu. Niekur nebuvo nė vieno jauno žmogaus, išskyrus foto­ grafijas Lenkijos karininkų uniformomis. Paskutinė lankyta senutė, gyvenanti netoli Bonifratrų Šv. Kryžiaus bažnyčios, bene Gedimino senelės pusseserė, sėdėdama fotelyje po didžiu­ liu paveikslu Bitwa pod Magentą, smarkiai išbarė savo gimi­ naitį, kad šis labai blogai bardzo žle kalbąs lenkiškai ir pati ėmė berti lietuviškai.

Daug laiko praleidome slidinėdami Žvėryno ir Karoliniškių kalvose. Paskutinį viešnagės pusdienį skyrėme ekspedicijai į Vilniaus bric-a-brac krautuves. Vienoje iš jų Gediminas nu­ pirko seną sukilėlio kepurę, žadėdamas parvežti ją kažkokiam savo giminaičiui, kurio senelis dalyvavęs metų sukilime. Po ilgų derybų už pusę užprašytos kainos! Išėjus pradėjo snigti, ir per trumpą laiką gatvės, namų stogai, visas Vilnius, net ant vielų tupinčios varnos apsidengė tyriausio baltumo marška ir tyla.

Pustuštėje aukštutinėje salėje savo eiles skaitė Matuzevičius, Aukštikal­ nytė, Subatavičius, Kozulis, Žitkevičius ir kiti.

Gi žiūriu - juodą karstą veža, Apkartą visą žolynais. Gyvenimą tas baigė gražų Ir išvažiuoja dviem arkliais. Po to, Jagomastui išėjus pietų, likęs vienas galvojau, kad vienas labiausiai krintančių į akį mūsų literatūros trūkumų net ir šiandien yra moteriško švelniai juslinio, rafinuoto elemento stoka.

Net moterys - ir tos savo raštuose nelabai moteriškos: Žemaitė, Bitė Šiokiųtokių vilčių duotų Tulauskaitė ir Mazalaitė, bet jų meninis lygis, deja, aiškiai nepakankamas, kad šiek tiek atsvertų.

Tai pirmoji mano gyvenime tarnyba. Algos negaunu. Esu apmoka­ mas adhoc už atliktą darbą, t. Mano shannon tikrosios namų šeimininkės svorio metimas veiklos sritis - Miesto savivaldybė Ma­ gistratas. Kasdien turiu nueiti į jos Informacijos skyrių atsiimti jau paruoštų žinybos biuletenių, kuriuos, šiek tiek paredaguotus, perduodame telefonu į Kauną. Kartais priima ir pats burmis­ tras Konstantinas Stašys - visais atžvilgiais impozantiška suvereniškos išvaizdos ir laikysenos figūra, kurios akivaizdoje noro­ mis nenoromis pasijunti dar mažesnis negu kad esi.

Kita mano įsipareigojimų dalis - duoti reportažą bent vieną į mėnesį kas­ dieninės miesto buities, žymesnių jo žmonių bei įvykių temomis. Shannon tikrosios namų šeimininkės svorio metimas iš Jono. Ryt ar poryt žada atvažiuoti į Vilnių. Kovo 18 Palydėjau Stasę į stotį Jonas negalėjo atvažiuotikur mus sutiko jos dėdė kun.

„Vaiduokliai. Vaiduokliai (žaisti)

Juozas Vaičiūnas. Įsodinęs juodu į traukinį, pėsčiomis grįžau bendrabutin. Dėduosi daiktus, rytoj išvažiuoju namo. Jaučiuosi pavargęs, miesto vandeniu nebenuplaujamomis dulkėmis apneštas. Šventas Jonas, nuo pat vai­ kystės, stovėdamas už manęs, žiūrėjęs per petį, ką aš būčiau bedaręs, - skaitęs, rašęs ar tik taip sau sėdėjęs ir žiūrėjęs pro langą.

Į pietus, šiaurėn virtusiose atšlaitėse tebeboluoja didžiu­ lės sniego dėmės. Žiūrint į šiaurę, laukai šmėkšo tuo negyvu pavasario juodumu, beviltišku juodumu, kuris mane taip gąs­ dino vaikystėje. Tuomet man laukai su juodais kryžiais, me­ džiais, namais ir keliais atrodydavo kaip kapinės.

Vilnius Kovo 31 Dies amara valde. Tik ką grįžau iš Nemeikščių. Pasąmo­ nėje - amžinas švendrų čežesys ir kanopų klapsėjimas į grindinį iš pereitą ar užpereitą vasarą Utenoje matyto Victorijos filmo. Balandžio 7 Atėjo J. Jis mane visuomet taip šviesiai ir ramiai nutei­ kia.

Su juo praleistas laikas visuomet yra laimėjimas. Mes kalbamės apie viską - muziką, literatūrą sa­ vaime aišku, apie prancūzųnet apie žmones, - ramiai, be jo­ kios įtampos ar kokio specialaus tikslo. Šiandien eisime net į dvi bažnyčias, kuriose jis turi užsa­ kymus pavargonuoti. Taip jis užsidirba keletą litų, padedančių gintis nuo skurdo ir lankyti konservatoriją. Jamvargonuojant, aš sėdžiu klaupkose, klausydamasis ramaus ūžesio, ir grįžtu namo tarsi nuo kažko išgelbėtas. Bet ne! Geriau parašysiu laišką į namus.

Est-il deja plus loin que Linde et que la Chine? Balandžio 10 Keli žodžiai iš trumpam išvažiavusios namo Jonės su motto: Tu matai, kaip ledas šunta?

Ji pirmą kartą kalba apie savo jaunesnę seserį. Kokia ji esanti žavinga! Ji norinti, kad aš ją pamatyčiau ji jai pasakojusi apie manebet ir bijanti Atvešianti fotografiją. Ir aš dabar dar labiau laukiu jos grįžtant. Sunkiasvorė kalbos istorija Brunot taip ir stovi neatversta. Balandžio 12 Bernardinų kapinės Cmentarz Bernardyriski. Stiprus, raumeningas, viską draskantis ir glamžantis pavasario vėjas. Greitai per dangų shannon tikrosios namų šeimininkės svorio metimas debesys. Paukščių pilni keistai išsikreipę medžiai.

Saulės nuplieksti paminklai, tarsi pakilę nuo žemės, besisupantys siūbuojančioj pavasario erdvėj: kryžiai, kolonos ir angelai, vedantys mergaites ir berniukus už rankų. Bet ko aš čia atėjau, neturėdamas nei ko gedėti, nei lankyti? Vėjas dar kartą stumteli mane ir bėga kvatodamas, o aš grįžtu siauromis gatvelėmis, tarsi kažką aplankęs, išpildęs kažkieno prašymą, beveik neliesdamas kojomis žemės.

Balandžio 15 Oras, gatvės, šaltai gelsva drėgnų sienų spalva ir kiemų pakraščiuose užsilikęs purvinas sniegas - viskas atsiduoda pa­ vasariu. Po ankstyvųjų paskaitų iki pietų likusį laiką praleidau klaidžiodamas universiteto rūmų labirinte. Gaila, kad ne visur galėjau įeiti.

Dingo Nerandu20210508

Daug kas buvo paslaptingai užrakinta, kartais net užmūryta. Viskas dvelkė šalčiu ir fantaziją žadinančia praeitim. Išėjęs jaučiausi esąs rimtesnis ir mokytesnis. Kauno universi­ tetas buvo universitetas be namų.

Nutilus dienos triukšmui, jis ir vėl tapdavo prieš tai jame buvusia kažkokia įstaiga ar fabriku. Balandžio 17 Išmokti stebėtis de ce qui parait simple d la plupart dės hommes, et de ce dont Vhabitude leur dissimule la complica­ tion et la merveille Sainte-Beuve.

Balandžio 19 Vakar besiginčydamas su J. Balandžio 29 Gyventi? Tegu mūsų tarnai už mus gyvena! Gegužės 4 Dabar kiekvieną rytą, kun. Lipniūno paprašyti, einame į ankstyvąsias rytmetines pamaldas Aušros Vartuose.

Giedame, kaip sakoma, iš visos širdies, su džiaugsmu. Niekas taip švariai nenuplauna dvasios kaip giesmė. Montaigne Essais; Rousseau Lettres ėcrites de lamontagne. Gegužės 7 Vienatvės trauka. Grįžti į kažkur turbūt į save ilgesys. Bet kaip? Ne t9attache en toi qua ce que tu sens qui n ėst nulle part ailleurs quen toi-mėme. Tas pats kambarys, tas pats stalas, tos pačios knygos, tos pačios gėlės vazoje ant komodos, tos pačios musės, besipešančios stik­ linėje, tas pats nepakartojamas baldų kvapas Kasdie­ nybės monotonija yra kaip vasaros diena, svaiginanti savo sta­ tika ir nekintamybe, žinojimu, kad niekas jos iš tavęs neatims.

Gegužės 16 Augustinas: Noli foras ire, in te ipsum redi; in inteririore homine habitat veritas; et si tuam naturam mutabilem inveneris, transcende et te ipsum. Iš Kauno skambino Jonas. Patarė tuoj pat grįžti į Nemeikščius.