Pereiti prie turinio

Tenai pradėjau skaityti T. Tai bus graži išimtis, nes iki šiol beveik niekas niekad man neatsiųdavo nei mano vertimų, nei mano pasikalbėjimų peržiūrėti ir patikslinti. Betgi man atrodo, kad Lietuvos literatūriniame parnasėlyje nėra n i e k a d o s buvę tiek grafomanų, kiek dabar! Po paskutinio vizito , ir blogėjant sveikatai, į laiškus poetas dažniausiai atsakinėdavo telefono skambučiais. Pažinau abu. Kadangi Vytauto nespausdino, nemačiau jokios prasmės terlioti popierių.

Audra praūžia, miškas lieka… Širdis gi nemeluoja. Tai poetės atgailos žodžiai. Nebarkime Salomėjos, — ji nekalta. Atsigręžkime į dabartinį mūsų teatrą, o gal, tiksliau sakant, į Vilniaus teatrus, su kurių režisieriais yra siejamas Lietuvos teatro atgimimas.

warning.outdated.title

Jūs jau kuris laikas esate palikęs Vilniaus teatrą, bet ryšiai iki paskutiniųjų metų nėra visiškai nutrūkę: antai, metais E. Nekrošius jus pakvietė suvaidinti A. Ketverius metus su tuo spektakliu važinėjote po pasaulį… Teatro kritikai mūsuose ir užsienyje rašo apie Lietuvos režisierių pasiekimus. Bet štai išvystame jų paskutinius darbus: V. Kas kelia abejonių? Visų pirma — aktoriaus nuasmeninimas.

Aktorius vis dažniau tampa režisieriaus išradingų sumanymų atlikėju, išpildytoju.

Miltinis sakydavo: aktorius turi būti filosofas ir akrobatas, t. Dabar aktorius tik akrobatas. Stebi spektaklius ir vis rečiau patiri aktoriaus ir žiūrovo dialogą. Atkreipia dėmesį režisieriaus sugebėjimai šviesų, vaizdų, garsų ir aktorių pagalba kurti įspūdingus reginius, efektus, stebinti, šokiruoti… Matyt, neatsitiktina, kad sudėtingus vaidmenis gali atlikti neprofesionalūs aktoriai… Kaip jūs vertinate tokį dabarties lietuvių režiesieriaus teatrą?

Kaip žiūrite į tokį režisieriaus ir aktoriaus santykį? Ar nepasiilgote aktoriaus teatro? Kas yra teatras? Įsivaizduokit, aš nueinu į turgų, tarp žmonių susirandu kokią vietelę, pasikloju kilimėlį, juo nužymėdamas neliečiamą erdvę, ir pradedu ką nors kalbėti, skaityti. Ir prasideda teatras, tiesa, labai primityvus… Artistas— tai yra teatras. O dabar artistas, teisingai sakote, nustumtas į kampą.

Išraiškos priemonės teatre pasidarė tiek reikšmingos, jog artistas tapo marionete. Jis ūkininkų almanacho ženklai numesti svorio išraiškos priemone… Dabar pajėgūs, kūrybos brandą pasiekę artistai vaikščioja be darbo.

Jie nereikalingi. Viską gali suvaidinti jaunieji, todėl, kad juos galima modeliuot kaip nori. Jiems sako: tą daryk, taip daryk — ir jie daro.

Poezijos pavasaris 2000

Bet man atrodo, kad tai yra laikinas dalykas: dabar užėjo, užsisuko tokia mada. Duokit artistų!

kaip svorio metimas gali pakeisti jūsų gyvenimą

Iš teatro išėjote, bet aktorius Laimonas Noreika neprapuolė. Prie jų grįžtate, juos skaitote: nuo jų neįmanoma nueiti, juos palikti. Linkiu jums, Laimonai, ilgiausių metų su ūkininkų almanacho ženklai numesti svorio poezija! Bložę Skaityti 1. Norėčiau klausinėti Jus abu, nes su Jumis susijusi kelių šio amžiaus dešimtmečių mūsų poezijos istorija. Prisimenu moksleiviškas N. Vanago žodžio. Tuomet V.

Bložė jau buvo gerai žinomas, bet man, moksleiviui, prisipažinsiu, buvo svarbesnė N. Ir staiga ji dingo. Kiek čia lėmė to meto poezijos vertinimo konjunktūra neilgtrukus su šios konjunktūros problemomis susidūrė V. Bložėo kiek asmeninis apsisprendimas? Jei asmeninis, tai koks? Čia vėl esu priverstas pasiduoti asmeniškumams: kuomet menkai tebuvo spausdinami V. Bložė, S. Geda, J. Juškaitis, buvau šventai įsitikinęs, kad tai jų apsisprendimas: spausdintis svetimoje aplinkoje mažai!

Ir koks buvo nusivylimas, kai patyriau, kad jie buvo kankiniai, skriaudžiamieji! O aš kažkada didžiuodavausi dėl kiekvieno nespausdinamo teksto! Dėl jų! Koks Nijolės santykis kūrybinio kelio pradžioje buvo su ideologine, estetine to laiko konjunktūra? Ką reiškia kūrybinėje biografijoje tylos periodas?

Ir vienas, ir kitas jį išgyvenote, nors dėl nevienodų priežasčių. Man, kaip vertintojui, labiau skaudėtų šiandieninė situacija, kai žmonės, prieinantys prie knygų finansavimo, išleidžia viską, ką parašo. Tačiau dėl to konteksto, tarkim, šiandien nebėra E. Nors niekas netvirtins, kad jo nėra poezijoje.

Viena nereikalinga knyga sunaikina ankstesnes reikalingas. Šia proga gal abu pakomentuokite knygų leidybos politiką iš asmeninių pozicijų. Dar ir dabar užtinku knygose senąjį V. Bložę-vertėją, todėl negaliu atsistebėti naujuoju V. Ar tai įsakmus laiko reikalavimas — paneigti bet kokią klasikinę prozodiją, eilėdarą, ar tai paprasčiausiai talento diktatas beveik taisyklė, kad geri poetai verčia prastai, o vidutiniai poetai tiksliems vertimams nesuteikia meninės jėgos? Ar jums iš tiesų atrodo, kad poetinės kalbos, meninių formų likimas toks priklausomas nuo laiko?

Ar tai jau tapo V. Bložės charakterio bruožu: modernizuoti, priešintis tam, kas yra mūsų literatūrinėje kasdienybėje turiu galvoje interviu su K. Tačiau juk ta kasdienybė, kita vertus, šiandien pavaldi Jums, Jūsų autoritetui.

Jau minėtame interviu su K. Plateliu V. Bložė išmintingai kalbėjo apie asmenybės brandą, kuri tarsi savaime koreguoja ir visas stilistikas, ir poetikas. Miliauskaitės kūrybinis kelias tokią raidą tik paremia: tai pirmiausia asmenybės, žmogaus saviraida nors rytietiškiems motyvams jos kūryboje pritarčiau su išlygomis.

Tad kaip Jūs abu žiūrite į paradoksalią šiandienos situaciją: kai Jūsų gerbėjai, adoratoriai pagal mąstymo, jausenos parametrus negali Jūsų nei suprasti, nei išgyventi, vis dėlto vadina Jus savo mokytojais, kumyrais?

Kiek apskritai literatūriniame gyvenime lemia kultūrinis mitas ir kiek — autentiška kūryba? Šiuo atveju vėl kreipiuosi į V. Bložę —A.

svorio metimo kanalas devynios naujienos

Puškino vertėją. Juk, tarkim, daugeliui profesionalų didesnis yra V. Ir pabaigai — kiek provokacinis klausimas. Bložės asmeninę patirtį, išreikštą jo kalba. Kaip V. Bložė, jau istoriškai įvardytas novatorius, o ir pats savo avangardinius siekius įvardijęs, galėtų motyvuoti N. Miliauskaitės novatoriškumą šiandienos kontekste? Valdas Kukulas Nijolė Miliauskaitė: 1.

Kaip skirtingai viskas atrodo — Tau, Valdai, ir man. Atleisk, bet man sunku suprasti Tavo požiūrį į nespausdinimą.

Juk neišspausdintas, niekieno neperskaitytas eilėraštis lyg ir neegzistuoja? Kažkodėl dauguma man žinomų rašytojų labai skaudžiai reaguoja į nespausdinimą, o dailininkai — kad niekas neperka jų paveikslų.

Nesame tokie, kaip tas daug kam girdėtas zeno vienuolis, kuris sunaikina tik ką parašytą eilėraštį. Manyčiau, visa laimė, kad ne visi zen budistai ir daosai taip elgėsi. Šiaip ar taip — tas zeno vienuolis galėjo ir nenaikinti savo eilių, tai buvo jo laisva valia, jo pasirinkimas. O čia juk prievarta. Žinojau tik tiek, kad tai puiki poezija ir kad tą knygelę būtinai turiu gauti kartais mergaitės turi neblogą intuiciją ir jaučia tikrą poeziją, nors ir nesugeba išreikšti to žodžiais.

lieknėjimo efekto prekyba

Po to — maždaug dešimt metų, kai redakcijos kratyte kratėsi Vytauto eilių, o leidykla niekaip nesutiko leisti naujų eilėraščių knygos. Kas kiek laiko išgirsdavom, kad iš straipsnių periodikoj išbraukiama jo pavardė.

Tokia jau mūsų patirtis — visai nesidžiaugiau nešdamasi atmestus Vytauto eilėraščius. Tik pristatė tuos eilėraščius S. Geda, kuris dūmai numesti svorio buvo man didelis autoritetas po diskusijos apie jo poeziją, po to, kai Ūkininkų almanacho ženklai numesti svorio. Daujotytė gynė jį. Manyčiau, kad mano eilėraščių niekas labai ir nepastebėjo, ir nekreipė dėmesio — ar maža mergaičių rašo eiles?

Pats puikiai žinai, kas iš to išeina. Todėl gal ir nepatyriau kokių nors ypatingų, tiesioginių ideologinių reikalavimų. Rašiau kaip rašėsi. Dalyvaudavau studentų konkursuose, studentų laikraštis spausdino, o A. Masionis pakvietė į jaunųjų sekciją.

Taip jau susiklostė, kad atsidūriau greta Vytauto. Kadangi Vytauto poezija man visada buvo ir yra svarbiau, nei mano, vienu metu apsisprendžiau mesti rašymą nors būtent tada jau buvau pradėjus apčiuopti, kad galėčiau rašyti. Viską nulėmė tai, kad neturėjom pastogės, bastėmės iš vietos į vietą, nežinodami, kur dingsim po mėnesio ir apskritai kas su mumis bus.

  1. Etaplius - Mirė kultūrologė, kraštotyrininkė Irena Seliukaitė
  2. Kaip deginti riebalus virš 50 metų
  3. Poezijos pavasaris | Lietuvos rašytojų sąjunga
  4. Nuovargis svorio metimo simptomai

Kadangi Vytauto nespausdino, nemačiau jokios prasmės terlioti popierių. Ta tyla, nerašymas, — man askezės j ir mokymosi metai. Esu juk Vytauto mokinė: būdama greta jo, buvau kaip pameistrys prie meisterio. Tačiau Vytautas niekada neturėjo tikrų tylos periodų: visada rašė ką ar vertė, tik buvo nespausdinamas. Deja, neišmanau, kokia turėtų būti knygų leidybos politika. Gal reiktų mokytis iš skandinavų? Nei aš matau tuos gerbėjus ir adoratorius, nei ką!